Europos Komisija > ETIT > Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas > Švedija

Naujausia redakcija: 04-09-2006
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas - Švedija

 

TURINIO LENTELE

I. Įrodinėjimo pareiga I.
1.
a) Kas ir ką turi įrodyti (kam priklauso įrodinėjimo pareiga) ? a)
b) Įrodymams keliamų reikalavimų išimtys b)
2. Kokie reikalavimai nustatomi įrodymų svarumui (reikalavimai įrodymams)? 2.
II. Įrodymų rinkimas II.
3. Įrodymai, kuriuos teismas renka nereikalaujant nė vienai iš šalių 3.
4.
a) Kaip įrodymai įtraukiami į bylą? a)
b) Kokiais atvejais teismas gali atmesti įrodymus? b)
5.
a) Kokios yra įrodymų rinkimo priemonės? a)
b) Skirtumai tarp liudytojo bei eksperto ir rašytinių įrodymų bei eksperto nuomonės b)
c) Ar tam tikri įrodymai yra svaresni už kitus įrodymus? c)
d) Ar yra taisyklių, nustatančių, kad tam tikroms aplinkybėms įrodyti reikalingi tam tikri įrodymai? d)
6.
a) Ar asmenys privalo liudyti? a)
b) Kokios yra liudijimo pareigos išimtys? b)
c) Kokių sankcijų yra imamasi prieš atsisakiusį liudyti asmenį? c)
d) Asmenys, kuriems neleidžiama liudyti d)
7. Kaip apklausiami liudytojai? Ar galima įrodymus pateikti naudojantis vaizdo konferencija? 7.
III. Įrodymų svarumas III.
8. Ar neteisėtu būdu gauti įrodymai bus laikomi įrodymais? 8.
9. Šalių apklausa 9.

 

I. Įrodinėjimo pareiga

1.

a) Kas ir ką turi įrodyti (kam priklauso įrodinėjimo pareiga) ?

Pagrindinė taisyklė yra ta, kad siekiantis kažką įrodyti asmuo, norėdamas laimėti bylą, turi įrodyti faktus, kuriais jis remiasi. Jeigu viena iš šalių turėjo tikslą įrodyti tam tikrą aplinkybę ir ją įrodo, įrodinėjimo pareiga baigiasi. Sunkumai, su kuriais susiduria kuri nors iš šalių, pateikiančių įrodymus dėl tam tikrų faktų, gali būti lemiami. Pavyzdžiui, galima paminėti, kad asmuo, reikalaujantis sumokėti už perduotas prekes arba grąžinti skolą, turi įrodyti, jog jis turi tokią teisę, nukreiptą į priešingą šalį. Jeigu priešinga šalis teigia, kad pinigai jau sumokėti, būtent ji turi pareigą tai įrodyti. Žalos atlyginimo bylose paprastai įrodinėjimo pareigą turi žalą patyrusi šalis. Kartais kai kuriomis įrodinėjimo sąlygomis pareiga įrodyti tam tikrą faktą yra pakeičiama. Jeigu, pavyzdžiui, diskriminacijos byloje ieškinį pateikęs asmuo gali įrodyti buvus aplinkybes, dėl kurių jis gali teigti patyręs diskriminaciją, kaltinamasis turi įrodyti, kad diskriminacinių veiksmų nebuvo.

Jeigu pateiktieji įrodymai nėra pakankami, tai reiškia, kad teismas priimdamas sprendimą negali remtis tomis faktinėmis aplinkybėmis. Jeigu tai byla, kurioje reikia nustatyti atsiradusios žalos dydį, galima taikyti išimtį, pagal kurią teismas savo iniciatyva nustato pagrįstą žalos dydį, jeigu neįmanoma arba labai sunku pateikti žalos dydžio įrodymus.

viršųviršų

b) Įrodymams keliamų reikalavimų išimtys

Priešingos šalies patvirtinti teiginiai neturi būti įrodinėjami. Teismas tokius neginčijamus teiginius gali naudoti, kai priima sprendimą neatlikęs išsamesnio jų tyrimo. Kai kurių kategorijų bylose, pvz., globos ir rūpybos, teisės į būstą ar tėvų teisės lankyti vaiką, kuriam nustatyta ne jų globa, yra taikomos kitokios taisyklės. Tai reiškia, kad teismas nepriklausomai ištiria tai, kas buvo įrodyta, netgi jeigu šalis patvirtino jai taikomą faktą. Teismui šios kategorijos bylose taikoma ypatinga atsakomybė už teisingą bylos baigtį.

Visuotinai žinomų faktų patvirtinti nereikia. Šalims taip pat nereikia pateikti įrodymų dėl to, kas yra numatyta Švedijos įstatymuose. Jeigu taikomas kitos valstybės įstatymas, teismas vis dėlto gali iš šalių reikalauti pateikti įrodymus dėl to, ką nustato kitos valstybės įstatymai.

2. Kokie reikalavimai nustatomi įrodymų svarumui (reikalavimai įrodymams)?

Įrodymų svarumui nustatomi reikalavimai priklauso nuo konkrečios bylos. Civilinėse bylose paprastai reikalaujama, kad pateikiami faktai būtų patvirtinti. Galima teigti, kad teisėjas turi būti įsitikinęs faktų tikrumu. Kai kuriose civilinėse bylose esant tam tikroms aplinkybėms galima reikalauti ir ne tokių svarių įrodymų. Kaip pavyzdį galima paminėti vartotojų draudimo bylas, kuriose pakankamu įrodymu pripažįstama tai, kad labiau tikėtina, jog įvyko būtent draudiminis įvykis, o ne nedraudiminis.

II. Įrodymų rinkimas

3. Įrodymai, kuriuos teismas renka nereikalaujant nė vienai iš šalių

Pagrindinė taisyklė tokia, kad šalys pačios yra atsakingos už įrodymus. Tam tikrais atvejais teismas gali savo iniciatyva pateikti įrodymus, to nereikalaujant nė vienai iš šalių. Tai gali būti atvejis, ypač suėmimo ar tėvų teisės lankyti vaiką, kuriam nustatyta ne jų globa, bylose, kai teismas mano, kad tolesniam tyrimui yra reikalingi papildomi įrodymai. Pavyzdžiui, tiriant suėmimo atvejį yra reikalaujama informacijos iš vietinių socialinių institucijų. Civilinėse bylose, kuriose šalys gali susitarti dėl ginčo ir sudaryti įpareigojančią sutartį, vadinamasis bylos išsprendimas taikos sutartimi, teismas turi teisę savo iniciatyva apklausti liudytojus, kurie anksčiau nebuvo apklausti, arba nuspręsti, kad tam tikri rašytiniai įrodymai turi būti pateikiami bylos nagrinėjimo metu.

viršųviršų

4.

a) Kaip įrodymai įtraukiami į bylą?

Jeigu šalis teisme remiasi žodiniais įrodymais, pvz., liudytojo apklausa arba prisiekusiosios šalies apklausa, teismas asmenį į apklausą bylos nagrinėjimo metu iškviečia ten, kur vyksta bylos nagrinėjimas. Rašytinius įrodymus šalys pateikia pačios, dažnai gavusios teismo šaukimą arba kaltinamojo reikalavimu. Jeigu vyksta teismo posėdis, kuriame, dalyvaujant teisėjui, išklausomos bylos šalys, liudytojų parodymai, susipažįstama su bylos aplinkybėmis, tai įrodymai turi būti pateikiami šiame teismo posėdyje. Tai reiškia, kad rašytiniai įrodymai iš esmės turi būti garsiai perskaityti šiame teismo posėdyje, o liudytojas savo paaiškinimus turi pateikti teisėjo akivaizdoje.

b) Kokiais atvejais teismas gali atmesti įrodymus?

Teismas gali įrodymus atmesti, jeigu šalis nori įrodyti tai, kas bylai nėra reikšminga. Tai taikoma ir tuomet, kai įrodymai yra nereikalingi arba jie akivaizdžiai neturės jokios reikšmės. Be to, yra taisyklės, nurodančios, kad rašytiniais įrodymais gali būti remiamasi tik tam tikromis išimtinėmis aplinkybėmis.

5.

a) Kokios yra įrodymų rinkimo priemonės?

Švedijoje iš esmės yra penkios pagrindinės įrodymų rūšys (įrodymų rinkimo priemonės). Tai yra:

  • rašytiniai įrodymai,
  • liudytojų apklausa,
  • šalies apklausa,
  • eksperto apklausa,
  • apžiūra.

b) Skirtumai tarp liudytojo bei eksperto ir rašytinių įrodymų bei eksperto nuomonės

Liudytojas paprastai yra apklausiamas žodžiu teisme. Rašytiniais liudytojų parodymais neprivaloma remtis. Tačiau teismui leidus liudytojas gali naudotis užrašais, padedančiais jam prisiminti aplinkybes. Jei įrodymus pateikia ekspertas, bendra taisyklė yra ta, kad jis pateikia rašytinį pranešimą. Vienos iš šalių reikalavimu, jeigu tai yra akivaizdžiai svarbu, ekspertas bylos nagrinėjimo metu yra apklausiamas ir žodžiu. Žodinė apklausa taip pat atliekama esant būtinybei ekspertą išklausyti tiesiogiai teisme.

viršųviršų

Jeigu bylą norima baigti po pagrindinių apklausų, tai – pvz., norint apklausti liudytoją, – rašytiniai įrodymai ir ekspertų pranešimai turi būti garsiai perskaitomi bylos nagrinėjimo metu, kad priimdamas sprendimą teismas atsižvelgtų į pagrindines aplinkybes. Tačiau teismui yra suteikta galimybė nuspręsti, kad rašytiniai įrodymai nagrinėjimo metu buvo išklausyti, nors jie ir nebuvo pagarsinti.

c) Ar tam tikri įrodymai yra svaresni už kitus įrodymus?

Švedijoje taikomas įrodymų leistinumo principas. Tai reiškia, kad nėra taisyklių, nustatančių, kad vieni įrodymai yra svaresni už kitus. Nepriklausomai įvertinęs visas aplinkybes, teismas nusprendžia, kas byloje įrodyta. Tačiau dažniausiai rašytiniai įrodymai – kurie tokiais laikomi atskirose bylose – pripažįstami mažiau svarbiais negu įrodymai, gauti bylos nagrinėjimo metu apklausiant liudytoją.

d) Ar yra taisyklių, nustatančių, kad tam tikroms aplinkybėms įrodyti reikalingi tam tikri įrodymai?

Įrodymų leistinumo principas reiškia, kad nėra taisyklių, nustatančių, jog tam tikroms aplinkybėms patvirtinti yra reikalingi tam tikri įrodymai. Vietoje to teismas, analizuodamas įrodytus faktus, atlieka bendrą bylos aplinkybių vertinimą (žr. 5 c skirsnį).

6.

a) Ar asmenys privalo liudyti?

Švedijoje galioja bendra pareiga liudyti. Tai reiškia, kad liudyti iškviestas asmuo privalo duoti parodymus, išskyrus tam tikras aplinkybes.

viršųviršų

b) Kokios yra liudijimo pareigos išimtys?

Sutuoktiniai yra atleidžiami nuo pareigos liudyti tose bylose, kuriose kitas sutuoktinis dalyvauja kaip viena iš šalių. Artimieji giminaičiai ir kiti asmenys, susiję su kuria nors iš šalių, negali būti verčiami liudyti prieš savo valią. Be to, liudytojas gali atsisakyti komentuoti bet kokius faktus, jeigu jo teiginiai gali atskleisti, kad jis padarė nusikaltimą ar negarbingą veiksmą. Liudytojas taip pat neprivalo atskleisti savo profesinės paslapties, išskyrus išimtinius atvejus.

c) Kokių sankcijų yra imamasi prieš atsisakiusį liudyti asmenį?

Asmuo, kuris turi būti išklausytas kaip liudytojas, yra kviečiamas į bylos nagrinėjimą grasinant bauda. Jeigu liudytojas neatvyksta be pateisinamos priežasties, pvz., ne dėl ligos, jam yra skiriama bauda. Jeigu liudytojas neatvyksta laiku, teismas taip pat gali nuspręsti, kad jis turi būti policijos atvesdinamas prievarta. Galiausiai teismas gali suimti asmenį, kuris be pateisinamos priežasties atsisako liudyti ar atsakyti į klausimus.

d) Asmenys, kuriems neleidžiama liudyti

Dvasininkams, advokatams, gydytojams ir psichologams yra nustatyti tam tikri draudimai pateikti parodymus apie konfidencialiai gautą informaciją. Jeigu kviečiamas liudyti asmuo yra jaunesnis nei 15 metų amžiaus arba turi protinės veiklos sutrikimų, teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo aplinkybes, nusprendžia, ar jis gali būti apklausiamas kaip liudytojas.

viršųviršų

7. Kaip apklausiami liudytojai? Ar galima įrodymus pateikti naudojantis vaizdo konferencija?

Liudytojų apklausą paprastai pradeda liudytojus iškvietęs asmuo. Po to priešinga šalis turi teisę vykdyti kryžminę apklausą. Po kryžminės apklausos liudytojus iškvietęs asmuo ir teismas gali užduoti papildomus klausimus. Teismas atmeta klausimus, kurie akivaizdžiai nesisieja su byla arba yra painūs, arba kitokiu būdu netinkamai pateikiami.

Liudytojo apklausa gali būti vykdoma telefonu, jeigu taip tinka atsižvelgiant į liudytojo atvykimo išlaidas bei liudytojo asmeninės apklausos teismo salėje galimybes. Remiantis naujausiais įstatymais kai kuriuose teismuose liudytojas gali būti apklausiamas tomis pačiomis sąlygomis naudojantis vaizdo konferencija.

III. Įrodymų svarumas

8. Ar neteisėtu būdu gauti įrodymai bus laikomi įrodymais?

Įrodymų leistinumo principas reiškia, kad egzistuoja tik labai retos išimtys, kai draudžiama naudoti tam tikros rūšies įrodymus. Tai, kad įrodymai buvo gauti neteisėtu būdu, nereiškia, jog jais nebus remiamasi teisminio nagrinėjimo metu. Tačiau tai gali būti svarbu vertinant, kiek svarūs įrodymai yra.

9. Šalių apklausa

Šalys neprivalo duoti parodymų. Tačiau siekiant įrodyti tam tikrus faktus jos gali būti apklausiamos. Kai kuriais atvejais apklausa vykdoma prisiekus. Tokiu atveju šaliai gresia baudžiamoji atsakomybė už žinomai melagingų parodymų davimą.

« Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas - Bendro pobūdžio informacija | Švedija - Bendro pobūdžio informacija »

viršųviršų

Naujausia redakcija: 04-09-2006

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė