Europos Komisija > ETIT > Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas > Slovėnija

Naujausia redakcija: 03-04-2009
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas - Slovėnija

 

TURINIO LENTELE

I. Įrodinėjimo pareiga I.
1.
a) Kokios yra įrodinėjimo pareigos taisyklės? a)
b) Ar yra taisyklių, leidžiančių neįrodinėti tam tikrų faktų? Kokiais atvejais? Ar įmanoma paneigti šias prielaidas pateikus įrodymus? b)
2. Kiek teismas turi būti įsitikinęs faktinės aplinkybės tikrumu, kad galėtų ja pagrįsti savo sprendimą? 2.
II. Įrodymų rinkimas II.
3. Ar įrodymams rinkti visada būtinas šalies prašymas ir ar teisėjas gali tam tikrais atvejais įrodymus rinkti ir savo iniciatyva? 3.
4.
a) Jeigu šalies prašymas gauti įrodymus patenkinamas, kokie veiksmai atliekami toliau? a)
b) Kokiais atvejais teismas gali atmesti šalies parašymą gauti įrodymus? b)
5.
a) Kokių esama įrodinėjimo priemonių? a)
b) Kokiais būdais gaunami liudytojų įrodymai ir ar šie būdai skiriasi nuo priemonių, naudojamų ekspertų įrodymams gauti? Kokios taisyklės taikomos rašytiniams įrodymams ir eksperto pranešimams (išvadoms)? b)
c) Ar tam tikri įrodinėjimo būdai yra svaresni už kitus? c)
d) Ar norint įrodyti tam tikrus faktus privaloma taikyti konkrečius įrodinėjimo būdus? d)
6.
a) Ar pagal įstatymą liudytojai privalo duoti parodymus? a)
b) Kokiais atvejais jie gali atsisakyti duoti parodymus? b)
c) Ar atsisakęs liudyti asmuo gali būti nubaustas arba priverstas duoti parodymus? c)
d) Ar yra asmenų, iš kurių negalima reikalauti duoti parodymus? d)
7. Koks teisėjo ir šalių vaidmuo apklausiant liudytoją? Kokiomis sąlygomis liudytojas gali būti apklausiamas naudojant naujausias technologijas, pvz., televiziją arba vaizdo konferenciją? 7.
III. Įrodymų vertinimas III.
8. Kai įrodymus šalis gavo neteisėtai, ar tai yra teismui kliūtis priimti sprendimą? 8.
9. Ar mano, kaip bylos šalies, pareiškimas bus laikomas įrodymu? 9.

 

I. Įrodinėjimo pareiga

1.

a) Kokios yra įrodinėjimo pareigos taisyklės?

Pagal bendrąją taisyklę šalys privalo nurodyti visus savo reikalavimus ir prieštaravimus pagrindžiančias faktines aplinkybes bei pateikti šias faktines aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Civilinio proceso kodekso 7 ir 212 straipsniai (slov. Zakon o pravdnem postopku – ZPP)).

Ieškovai privalo įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, o atsakovai privalo įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo prieštaravimus. Materialinėje teisėje nustatyta, kuri šalis turi nurodyti ir įrodyti atitinkamą faktinę aplinkybę. Faktinės aplinkybės neįrodymo pasekmės tenka šaliai, kuri pagal materialinės teisės normas turi nurodyti ir įrodyti tą faktinę aplinkybę (ZPP 7 ir 215 straipsniai).

b) Ar yra taisyklių, leidžiančių neįrodinėti tam tikrų faktų? Kokiais atvejais? Ar įmanoma paneigti šias prielaidas pateikus įrodymus?

Turi būti įrodomos faktinės aplinkybės, kuriomis pagrįsti reikalavimai ir prieštaravimai, mokslinės ir profesinės taisyklės ir patirtimi pagrįsti dėsniai, tačiau ne teisės normos. Pagal teisės normoms taikomą principą teismas turi būti susipažinęs su jomis ex officio (iura novit curia).

Pripažintų ir visuotinai žinomų faktinių aplinkybių įrodyti nereikia (ZPP 214 straipsnio pirmoji ir ketvirtoji dalys).

viršųviršų

Teismas savo sprendimą grindžia pripažinta faktine aplinkybe netikrindamas jos teisingumo (ZPP 214 straipsnio pirmoji dalis), išskyrus atvejus, kai, jo manymu, šalis ją pripažino siekdama pareikšti reikalavimą, kurio negali pareikšti.

Teorijoje ir praktikoje vis dar kyla kai kurių klausimų, susijusių su neginčijamų faktinių aplinkybių įrodinėjimo našta, t. y. renkant įrodymus nustatytų faktinių aplinkybių, kuriomis nė viena iš šalių nesirėmė, ir teisinių prielaidų.

2. Kiek teismas turi būti įsitikinęs faktinės aplinkybės tikrumu, kad galėtų ja pagrįsti savo sprendimą?

Sprendimui dėl ieškovo ieškinio priimti teismas privalo turėti labai patikimų daiktinių įrodymų arba kitu būdu būti įsitikinęs dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių.

Kartais tikėtinumo įrodymas netgi bus pakankamas sprendimui priimti, visų pirma tam tikroms tarpinėms procesinėms nutartims priimti, kuriomis byla nėra užbaigiama ir kuriomis teismas išsprendžia procesinius klausimus. Kad teisėjas taikytų konkrečią procesinę normą, privaloma įrodyti tam tikrų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tikėtinumą. Tačiau teisėjas neprivalo būti įsitikinęs jų egzistavimu. ZPP nėra nustatytos faktinės aplinkybės, kurioms esant tikėtinumo pakanka, kad būtų galima remtis tam tikra norma.

II. Įrodymų rinkimas

3. Ar įrodymams rinkti visada būtinas šalies prašymas ir ar teisėjas gali tam tikrais atvejais įrodymus rinkti ir savo iniciatyva?

Pagal rungimosi principą dažniausiai šalys prašo rinkti įrodymus. Teismas taip pat gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ZPP 7 straipsnio antroji dalis), jeigu, jo manymu, šalys siekia neleistinai pasinaudoti savo reikalavimais.

viršųviršų

4.

a) Jeigu šalies prašymas gauti įrodymus patenkinamas, kokie veiksmai atliekami toliau?

Teismas nusprendžia, kuriuos įrodymus reikia rinkti, siekiant nustatyti reikšmingas faktines aplinkybes (ZPP 213 straipsnio antroji dalis ir 287 straipsnis). Jis priima sprendimą dėl įrodymų, kuriuo patenkina arba atmeta šalių prašymus ir savo iniciatyva gali nurodyti surinkti tam tikrus įrodymus.

Jeigu šalies prašymas dėl įrodymų priimamas teismo nutartimi, tuomet jis įgyvendinamas ir įrodymai surenkami. Teismas neprivalo laikytis savo sprendimo dėl įrodymų. Jis gali pakeisti sprendimą nagrinėdamas bylą ir surinkti įrodymus, dėl kurių atmetė ankstesnį prašymą, taip pat gali rinkti naujus įrodymus (ZPP 287 straipsnio ketvirtoji dalis).

Įrodymai paprastai renkami teisminio bylos nagrinėjimo metu galutinį sprendimą priimsiančio teisėjo (ZPP 217 straipsnio pirmoji dalis). Jeigu yra pagrįstų priežasčių, šalies prašymu įrodymus gali rinkti konkrečiai nurodytas teisėjas (ZPP 217 straipsnio pirmoji dalis). Išimtiniais atvejais įrodymus taip pat galima rinkti pasibaigus teisminiam bylos nagrinėjimui (ZPP 291 straipsnis).

b) Kokiais atvejais teismas gali atmesti šalies parašymą gauti įrodymus?

ZPP konkrečiai nustatyta, kad įrodymų rinkimo galima atsisakyti tik kai įrodymai nėra susiję su sprendimu, t. y. šie įrodymai nepadeda nustatyti bylai reikšmingų faktinių aplinkybių. Tačiau ZPP nėra konkrečių nuostatų, numatančių galimybę atsisakyti nepriimtinų įrodymų arba įrodymų, kurių rinkimas neekonomiškas arba neįmanomas.

viršųviršų

Nepriimtinų įrodymų ir įrodymų, kurių neįmanoma gauti, atveju svarbu laikytis ZPP 3 straipsnio trečiosios dalies, kurioje nurodyta, kad teismas nepripažįsta šalių prašymų, kurie prieštarauja imperatyvioms arba moralės normoms ir įrodymų neleistinumo nuostatoms.

5.

a) Kokių esama įrodinėjimo priemonių?

Pagal ZPP: tyrimai, dokumentai, liudytojų apklausa, ekspertų apklausa ir šalių apklausa.

b) Kokiais būdais gaunami liudytojų įrodymai ir ar šie būdai skiriasi nuo priemonių, naudojamų ekspertų įrodymams gauti? Kokios taisyklės taikomos rašytiniams įrodymams ir eksperto pranešimams (išvadoms)?

Liudytojai. Visi, kurie kviečiami liudyti, turi atvykti ir, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta kitaip, turi duoti parodymus (ZPP 229 straipsnio pirmoji dalis). Liudytojai apklausiami šalies, kuri turi nurodyti, kokius parodymus liudytojas duos, ir pateikti jo asmens duomenis, siūlymu (ZPP 236 straipsnis). Liudytojai šaukiami atvykti paskirtą datą specialiu teismo šaukimu, kuriame jie informuojami apie pareigą liudyti, neatvykimo į teismą be pateisinamos priežasties pasekmes ir jų teises į išlaidų atlyginimą (ZPP 237 straipsnis).

Liudytojai apklausiami teisminio bylos nagrinėjimo metu. Liudytojai, kurie dėl amžiaus, ligos arba rimtos fizinės negalios negali, gavę šaukimą, atvykti į teismą, gali būti apklausiami savo namuose (ZPP 237 straipsnio antroji dalis). Kiekvienas liudytojas apklausiamas atskirai ir nedalyvaujant kitiems liudytojams, kurie bus apklausiami vėliau (ZPP 238 straipsnio pirmoji dalis). Teismas išaiškina liudytojams jų pareigą sakyti tiesą nieko nenuslepiant. Jis taip pat įspėja juos dėl neteisingų parodymų pasekmių. Liudytojas pirmiausia duoda parodymus apie bylą. Vėliau kolegijai pirmininkaujantis teisėjas arba kolegijos nariai ir šalys bei jų teisiniai atstovai ir įgaliotiniai užduoda klausimus, siekdami patikrinti liudytojo parodymus arba juos papildyti ar patikslinti. Jeigu liudytojų parodymai priešingi, gali būti surengta jų kryžminė apklausa (ZPP 239 straipsnio trečioji dalis). ZPP liudytojų priesaika nebepripažįstama.

viršųviršų

ZPP neatribojama įprasta liudytojų apklausa ir eksperto apklausa ir nėra nustatyta jokių specialių procesinių nuostatų šiuo atveju. Liudytojų ir ekspertų apklausos procedūros nesiskiria.

Dokumentai. ZPP nenustatyta įvairių įrodinėjimo priemonių hierarchija, tačiau dokumentai laikomi patikimiausiais įrodymais. Jie gali būti skirstomi į oficialius ir privačius dokumentus. Oficialūs dokumentai - tai valstybės institucijos, veikiančios pagal savo kompetenciją, nustatyta forma išduotas dokumentas arba tokia forma vietos valdžios institucijos, asociacijos arba kitos organizacijos ar fizinio asmens, vykdančio jam įstatymu suteiktus viešuosius įgaliojimus, išduotas dokumentas (ZPP 224 straipsnio pirmoji dalis). Privatūs dokumentai yra visi dokumentai, kurie nėra oficialūs. Parašą privačiame dokumente gali patvirtinti įgaliota valstybės institucija arba juridinis ar fizinis asmuo, turintis viešuosius įgaliojimus (pvz., notaras). Tokios privataus dokumento patvirtinimo žymos reikšmingos teisės požiūriu, o ši dokumento dalis gali būti laikoma ir oficialiu dokumentu. Oficialių dokumentų įrodomoji galia atskirai apibrėžta ZPP. Oficialus dokumentas įrodo juose patvirtintų arba konkrečiai nurodytų faktinių aplinkybių teisingumą (ZPP 224 straipsnio antroji dalis). ZPP daroma prielaida, kad oficialaus dokumento turinys yra teisingas. Tačiau leidžiama įrodyti, kad oficialiame dokumente įrašytos faktinės aplinkybės yra neteisingos arba kad oficialus dokumentas buvo neteisingai parengtas (ZPP 224 straipsnio trečioji dalis). Tai yra vienintelė įrodymų taisyklė Slovėnijos civiliniame procese.

Pagal atitinkamas taisykles patvirtinti oficialūs užsienio dokumentai turi tokią pat įrodomąją galią kaip ir Slovėnijos dokumentai, jeigu taikomi susitarimai dėl abipusio pripažinimo ir jeigu tarptautinėje sutartyje nenurodyta kitaip (ZPP 225 straipsnis).

viršųviršų

ZPP taip pat nustatytos pareigos pateikti dokumentus taisyklės - ji priklauso nuo to, ar dokumentą turi juo besiremianti šalis, priešinga šalis, valstybės institucija, ar viešuosius įgaliojimus turinti organizacija, ar trečiasis asmuo (fizinis arba juridinis asmuo).

Ekspertai. Teismas renka įrodymus pasitelkdamas ekspertus, kai atitinkamai faktinei aplinkybei nustatyti arba išaiškinti reikalingos techninės žinios, o teismas tokių žinių neturi (ZPP 243 straipsnis). Teismas ekspertą paskiria specialiu sprendimu (ZPP 244 straipsnio pirmoji dalis). Prieš paskirdamas ekspertą teismas išklauso šalių nuomones šiuo klausimu (ZPP 244 straipsnio antroji dalis). Ekspertą taip pat gali paskirti kolegijai pirmininkaujantis teisėjas arba prašomas teisėjas, jeigu jie įgalioti rinkti tokius įrodymus (ZPP 244 straipsnio trečioji dalis). Ekspertai paprastai paskiriami iš teismo turimo specialaus sąrašo. Šią užduotį taip pat galima patikėti specializuotai institucijai. Ekspertais gali būti tik fiziniai asmenys. Ekspertai privalo vykdyti savo pareigas ir pateikti savo išvadas ir nuomonę (ZPP 246 straipsnio pirmoji dalis). Teismas gali skirti baudą ekspertui, kuris neatvyksta nustatytu metu, nors ir buvo tinkamai iškviestas; jis taip pat gali nubausti ekspertą, kuris be pateisinamos priežasties atsisako vykdyti savo užduotis (ZPP 248 straipsnio pirmoji dalis). Teismas gali ekspertus jų prašymu atleisti nuo pareigos tik dėl priežasčių, dėl kurių jie gali atsisakyti liudyti arba atsakyti į kurį nors klausimą, t. y. dėl ZPP 231-233 straipsniuose nustatytų priežasčių. Teismas taip pat gali atleisti ekspertus nuo jų pareigos dėl kitų pateisinamų priežasčių (pvz., didelio darbo krūvio). Remdamasis šia priežastimi, įgaliotas institucijos arba organizacijos, kurioje dirba ekspertas, darbuotojas taip pat gali prašyti taikyti išimtį (ZPP 246 straipsnio antroji ir trečioji dalys). Ekspertas taip pat gali būti nušalinamas tokiu pat būdu kaip ir teisėjas. Vienintelė išimtis - kai asmuo, kuris anksčiau buvo apklaustas kaip liudytojas, gali dalyvauti kaip ekspertas (ZPP 247 straipsnio pirmoji dalis).

viršųviršų

Ekspertų uždavinys - parengti savo išvadas ir nuomonę. Teismas taip pat nusprendžia, ar ekspertai turės pateikti savo išvadas ir nuomones tik žodžiu teisminio bylos nagrinėjimo metu, ar jie taip pat turės jas pateikti rašytine forma prieš prasidedant teisminiam bylos nagrinėjimui. Paskyrus daugiau nei vieną ekspertą, jie savo išvadas ir nuomones gali pateikti kartu, jeigu dėl jų sutaria. Jeigu ekspertai nesutaria, kiekvienas ekspertas pateikia savo išvadas atskirai (ZPP 254 straipsnis). Jeigu ekspertų išvados iš esmės skiriasi arba jeigu vieno arba daugiau ekspertų išvados yra neaiškios, neišsamios ar prieštaringos arba prieštarauja ištirtoms aplinkybėms ir jeigu tokie netikslumai iš naujo atlikus ekspertų apklausą neištaisomi, įrodymai vėl renkami pasitelkiant tą patį arba kitą ekspertą (ZPP 254 straipsnio antroji dalis). Tačiau jeigu vieno arba kelių ekspertų išvadoje yra prieštaravimų ar netikslumų arba jeigu dėl parengtos išvados teisingumo kyla pagrįstų abejonių, prašoma kitų ekspertų išvados (ZPP 254 straipsnio trečia dalis). Ekspertai turi teisę į išlaidų atlyginimą ir teisę į atlyginimą už savo darbą (ZPP 249 straipsnio pirmoji dalis).

c) Ar tam tikri įrodinėjimo būdai yra svaresni už kitus?

Vertinant įrodymus taikomas laisvo įrodymų vertinimo principas. Teismas, veikdamas pagal savo įsitikinimus, nusprendžia, kurie faktai laikomi įrodytais, taigi jo sprendimas grindžiamas išsamiu ir visapusišku kiekvieno atskiro įrodymo ir visų įrodymų vertinimu bei sėkminga viso proceso baigtimi (ZPP 8 straipsnis). Dėl to Slovėnijos proceso teisėje nėra pripažįstamos „įrodinėjimo taisyklės“, kuriomis įstatymų leidėjas iš anksto abstrakčiai nustato konkrečių įrodymų rūšių įrodomąją galią. Vienintelė išimtis – oficialių dokumentų vertinimo taisyklė.

viršųviršų

Tačiau praktikoje taikoma taisyklė, pagal kurią, pvz., dokumentiniai įrodymai yra patikimesni, tačiau neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti įrodymai, pvz., liudytojų arba šalių apklausa.

d) Ar norint įrodyti tam tikrus faktus privaloma taikyti konkrečius įrodinėjimo būdus?

ZPP nėra nuostatų, reglamentuojančių, kad norint nustatyti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą privaloma taikyti tam tikrus įrodinėjimo būdus.

6.

a) Ar pagal įstatymą liudytojai privalo duoti parodymus?

Taip. Visi, kurie kviečiami liudyti, turi atvykti ir liudyti, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta kitaip (ZPP 229 straipsnio pirmoji dalis).

b) Kokiais atvejais jie gali atsisakyti duoti parodymus?

Asmuo negali būti apklausiamas kaip liudytojas, jeigu jo parodymai pažeistų pareigą saugoti valstybės ar tarnybos arba karinę paslaptį, išskyrus atvejus, kai kompetentinga valdžios institucija atleidžia jį nuo tos pareigos (ZPP 230 straipsnis).

Liudytojai gali atsisakyti liudyti (ZPP 231 straipsnis):

  • klausimais, kuriuos šalis jiems patikėjo kaip savo įgaliotam atstovui;
  • klausimais, kuriuos šalis arba kitas asmuo išpažino jiems kaip dvasininkams;
  • dėl faktinių aplinkybių, kurias jie sužinojo kaip advokatai ar gydytojai arba užsiimdami bet kuria kita profesine veikla, kai jie turi pareigą saugoti paslaptį dėl visų faktinių aplinkybių, kurias sužinojo užsiimdami ta profesija arba vykdydami tą veiklą.

Liudytojai gali nesutikti atsakyti į tam tikrus klausimus, kai jie turi svarią priežastį, ypač jeigu atsakydami jie sukeltų sau arba tiesiosios linijos kraujo giminaičiams iki bet kokio laipsnio arba šoninės linijos kraujo giminaičiams iki trečiojo laipsnio didžiulę gėdą, akivaizdžią finansinę žalą ar duotų pagrindo jų baudžiamajam persekiojimui arba jeigu jie sukeltų didžiulę gėdą, akivaizdžią finansinę žalą savo sutuoktiniui arba svainystės santykiais siejamam giminaičiui iki antrojo laipsnio, taip pat ir antrojo laipsnio giminaičiui (net jeigu santuoka jau nutraukta) arba jų globėjui ar globotiniui arba jų įtėviui (įmotei) ar įvaikiui ar duotų pagrindo jų baudžiamajam persekiojimui (ZPP 233 straipsnio pirmoji dalis).

viršųviršų

Tačiau finansinės žalos sukėlimo rizika liudytojai negali naudotis kaip priežastimi atsisakyti liudyti dėl teisinių sandorių, kuriuose jie dalyvavo kaip liudytojai, dėl veiksmų, kuriuos jie atliko kaip kurios nors ginčo šalies teisių perėmėjai ar atstovai, dėl faktinių aplinkybių, susijusių su turto režimu giminystės santykių ar santuokos atveju, dėl faktinių aplinkybių, susijusių su gimimu, santuoka ar mirtimi arba tais atvejais, kai pagal specialias taisykles jie turi pateikti prašymą arba duoti parodymus (ZPP 234 straipsnis).

c) Ar atsisakęs liudyti asmuo gali būti nubaustas arba priverstas duoti parodymus?

Taip. Jeigu liudytojai, kurie buvo tinkamai iškviesti, neatvyksta ir jų nedalyvavimas nepateisinamas arba jeigu jie be leidimo palieka vietą, kurioje turėtų būti išklausyti, teismas gali nurodyti atvesdinti juos jėga ir pareikalauti padengti atitinkamas išlaidas, taip pat gali paskirti baudą. Be to, teismas gali skirti baudą liudytojui, kuris atvyksta, tačiau po to, kai buvo informuotas apie pasekmes, atsisako liudyti arba atsakyti į konkrečius klausimus dėl priežasčių, kurios, teismo manymu, nepateisinamos. Antruoju atveju teismas gali, jeigu liudytojas vis dar nenori liudyti, skirti laisvės atėmimo bausmę iki jis panorės liudyti arba jo parodymai bus nebereikalingi, tačiau ne ilgiau nei vieną mėnesį (ZPP 241 straipsnio antroji ir trečioji dalys).

d) Ar yra asmenų, iš kurių negalima reikalauti duoti parodymus?

Liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, galintis pateikti informaciją dėl faktinių aplinkybių, kurias reikia įrodyti (ZPP 229 straipsnio antroji dalis). Galėjimas būti liudytoju nepriklauso nuo veiksnumo. Vaikas arba asmuo, kuris buvo pripažintas visiškai arba iš dalies neveiksniu, gali būti liudytoju, jeigu jis iš tikrųjų gali pateikti informacijos dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių. Klausimą, ar liudytojas gali liudyti, kiekvienu atveju spręs teismas.

viršųviršų

Šalis arba šalies teisinis atstovas negali būti liudytoju, o paprastas atstovas (slov. pooblaščenec) arba į bylą įstojęs asmuo (slov. stranski intervenient) gali.

7. Koks teisėjo ir šalių vaidmuo apklausiant liudytoją? Kokiomis sąlygomis liudytojas gali būti apklausiamas naudojant naujausias technologijas, pvz., televiziją arba vaizdo konferenciją?

Dėl liudytojų apklausos žr. atsakymą į 5b klausimą.

Naujausios technologijos, pvz., televizija arba vaizdo ryšio priemonės, Slovėnijoje šiuo metu nėra naudojamos apklausiant liudytojus, nors ZPP nėra nuostatų dėl teismo proceso įrašymo naudojant atitinkamas modernias technologijas (pvz., įrašant į magnetofono juostą) arba stenografavimo įrangą (ZPP 125 straipsnis).

III. Įrodymų vertinimas

8. Kai įrodymus šalis gavo neteisėtai, ar tai yra teismui kliūtis priimti sprendimą?

Slovėnijos teisės teorijoje, teismų praktikoje ir teisės aktuose nepriimtinu būdu gautų įrodymų problema iki šiol buvo svarstoma tik baudžiamųjų bylų atveju. Šiuo metu ZPP nėra konkrečių nuostatų dėl nepriimtinų įrodymų.

9. Ar mano, kaip bylos šalies, pareiškimas bus laikomas įrodymu?

Jeigu pareiškimas sudaro ieškinio arba kokio nors prašymo dalį, jis nebus laikomas įrodymu, tačiau turės faktinio šalies argumento statusą, kurį šalis turės pagrįsti įrodymais. Jeigu pareiškimas yra dokumento, kuris pateiktas kaip šalies argumentų įrodymas, dalis, tas pareiškimas turės dokumento statusą.

Šalies pareiškimas, pateiktas šalių apklausos metu, taip pat laikomas įrodymu, nes ZPP šalių apklausą pripažįsta įrodymu (ZPP 257 straipsnis).

« Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas - Bendro pobūdžio informacija | Slovėnija - Bendro pobūdžio informacija »

viršųviršų

Naujausia redakcija: 03-04-2009

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė