Europos Komisija > ETIT > Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas > Portugalija

Naujausia redakcija: 23-08-2006
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas - Portugalija

 

TURINIO LENTELE

I. ĮRODINĖJIMO PAREIGA I.
1.
a) Kokios yra įrodinėjimo pareigos taisyklės? a)
b) Ar yra taisyklių, leidžiančių neįrodinėti tam tikrų faktų? Kokiais atvejais? Ar įmanoma paneigti šias prezumpcijas pateikiant įrodymus? b)
2. Kokiu mastu teismas turi būti įsitikinęs tam tikro fakto egzistavimu, kad galėtų juo pagrįsti savo sprendimą? 2.
II. ĮRODYMŲ RINKIMAS II.
3. Ar įrodymams rinkti visuomet yra būtinas šalies prašymas ir ar teisėjas tam tikrais atvejais įrodymus gali rinkti savo iniciatyva? 3.
4.
a) Jeigu šalies prašymas rinkti įrodymus patvirtinamas, kokie veiksmai atliekami toliau? a)
b) Kokiais atvejais teismas gali atmesti šalies prašymą gauti įrodymus? b)
5.
a) Kokios yra įrodinėjimo priemonės? a)
b) Kokie metodai taikomi įrodymams iš liudytojų gauti ir ar jie skiriasi nuo būdų, taikomų įrodymams iš ekspertų gauti? Kokios taisyklės reguliuoja rašytinių įrodymų ir ekspertų pranešimų/nuomonių pateikimą? b)
c) Ar tam tikri įrodinėjimo metodai yra įtikinamesni už kitus? c)
d) Ar norint įrodyti tam tikrus faktus yra privaloma taikyti konkrečius įrodinėjimo metodus? d)
6.
a) Ar pagal įstatymą liudytojai privalo duoti parodymus? a)
b) Kokiais atvejais jie gali atsisakyti duoti parodymus? b)
c) Ar atsisakęs liudyti asmuo gali būti nubaustas arba priverstas duoti parodymus? c)
d) Ar yra asmenų, iš kurių parodymai negali būti išgaunami? d)
7. Koks yra teismo ir šalių vaidmuo apklausiant liudytoją? Kokiomis sąlygomis liudytojas gali būti apklausiamas naudojant naujausias technologijas, tokias kaip televizija ar vaizdo konferencija? 7.
III. ĮRODYMŲ VERTINIMAS III.
8. Ar teismui yra nustatyti apribojimai priimti sprendimą, jeigu šalis įrodymus gavo neteisėtu būdu? 8.
9. Ar mano parodymai bus laikomi įrodymais, jeigu esu viena iš šalių? 9.

 

I. ĮRODINĖJIMO PAREIGA

1.

a) Kokios yra įrodinėjimo pareigos taisyklės?

Įrodinėjimo pareigos taisyklėmis siekiama apibūdinti byloje dalyvaujantį asmenį, kuris turi tam tikrus faktus nurodyti taip, kad jų pagrįstumą galėtų įvertinti teismas.

Šioje srityje galioja toks pagrindinis kriterijus: asmuo, kuris nori pagrįsti savo teisę, turi įrodyti šią teisę pagrindžiančius faktus arba faktus, kurie paprastai suteikia tokią teisę.

Prieštaraujanti šalis turi parodyti, kad atsitiko nenormalūs įvykiai, panaikinantys arba neleidžiantys pripažinti ginčijamą teisę sukuriančių aplinkybių veiksmingumo.

Dėl to tik pati šalis, prieš kurią taikoma teisė, turi nurodyti faktus, trukdančius tokiai teisei, ją keičiančius arba panaikinančius. Trukdantys faktai yra tokie, kurie veikia kaip veiksmingo teisės kūrimo kliūtys. Keičiantys faktai yra tokie, kurie keičia teisės galiojimo sritį. Panaikinantys faktai yra tokie, kurie po to, kai teisė buvo nustatyta kaip galiojanti, ją padaro negaliojančią.

Jei esama abejonių, faktai turi būti laikomi esminiais, ir dėl to šalis, kuri atvyksta į teismą įgyvendinti savo ginčijamos teisės, yra atsakinga už jų įrodymą.

Bylose, kuriose viena iš šalių nesiekia, kad būtų priimtas sprendimas prieš kitą šalį, bet tiktai nori, kad teismas pripažintų tam tikros teisės ar fakto nebuvimą, tik atsakovas (šalis, prieš kurią iškelta byla) turi įrodyti reikalaujamos teisės sudedamąsias dalis.

viršųviršų

Teisme veiksmai turi būti pradedami per tam tikrą terminą, atsižvelgiant į tai, kada ieškovas (veiksmus pradedanti šalis) sužinojo apie tam tikrą faktą. Tuo tarpu atsakovas gali įrodinėti, kad šis terminas jau yra pasibaigęs, išskyrus kitus sprendimo būdus, kuriuos nustato įstatymas.

Jeigu ieškovas remiasi teise, kuriai taikoma ribojamoji sąlyga (būsimas neapibrėžtas įvykis, nuo kurio atsiradimo priklausys teisinio sandorio galiojimas) arba pradinis terminas (laiko momentas, po kurio gali atsirasti teisė), nuo pareiškėjo priklauso, ar jis įrodys, kad buvo ribojamoji sąlyga arba kad pradinis terminas praėjo. Jeigu teisei taikoma naikinamoji sąlyga (būsimas neapibrėžtas įvykis, nuo kurio atsiradimo priklausys teisinio sandorio galiojimo nutraukimas) arba galutinis terminas (laiko momentas, po kurio teisė išnyksta), nuo atsakovo priklauso, ar jis įrodys, kad buvo naikinamoji sąlyga arba kad galutinis terminas praėjo.

Minėtos taisyklės negalioja, kai yra teisinė prezumpcija (įstatyme įtvirtintas rezultatas ar išvada, kurie nustatomi remiantis žinomu faktu, siekiant nustatyti nežinomą faktą), atleidimas nuo pareigos laikytis minėtų taisyklių dėl įrodymų pateikimo arba ta pareiga netaikoma, arba tuo tikslu galioja šalių susitarimas. Minėtos taisyklės negalioja ir tada, kai priešinga šalis nusikalstamais veiksmais užkerta kelią kitai šaliai pateikti įrodymus ir kai taip nustato įstatymas.

Susitarimas dėl įrodinėjimo naštos panaikinimo, kai į jį įtraukiama neatimama teisė, negalioja (tai tokia teisė, kurios šalis negali atsisakyti vien pareiškusi, kad ji nori taip padaryti). Toks susitarimas taip pat negalioja, kai dėl jo vienai iš šalių įgyvendinti savo teisę tampa pernelyg sunku. Negalioja ir tokie susitarimai, kuriais pašalinami teisiniai įrodinėjimo būdai arba nustatomi kitokie įrodinėjimo būdai, negu numatytieji įstatymuose. Jeigu pagal įstatymus sudaryti susitarimai dėl įrodinėjimo yra paremti viešuoju interesu, jie bet kokiu atveju negalioja.

viršųviršų

Kai šalis, kuriai priklauso įrodyti tam tikrą faktą, pateikia įrodymus, kita šalis gali pateikti priešingus įrodymus, siekdama sukelti bylą sprendžiančiam teisėjui abejonių ar netikrumą dėl pirmosios šalies siekiamų įrodyti faktų. Jeigu yra pakankamai abejonių, sprendimas yra nepalankus tai šaliai, kuri turėjo įrodyti ginčijamą faktą.

Jeigu yra abejonių dėl to, kam priklauso įrodinėjimo našta, ji turi priklausyti tai šaliai, kuri siekia gauti naudos iš fakto įrodymo.

b) Ar yra taisyklių, leidžiančių neįrodinėti tam tikrų faktų? Kokiais atvejais? Ar įmanoma paneigti šias prezumpcijas pateikiant įrodymus?

Taip, tokios taisyklės yra.

Visų pirma nereikalaujama įrodinėti gerai žinomų faktų, kitaip tariant, visuotinai žinomų dalykų.

Tokiu pačiu būdu šalis, kurios naudai veikia prezumpcija (pirmiau apibrėžta), neturi įrodinėti preziumuojamo fakto.

Teisinės prezumpcijos paprastai gali būti paneigiamos pateikiant priešingus įrodymus. Tačiau yra situacijų, kai įstatymas draudžia paneigti prezumpcijas. Taip yra, pavyzdžiui, tuomet, kai įstatymas pripažįsta, kad trečioji šalis visada elgiasi nesąžiningai, jeigu ji reikalauja teisės po to, kai buvo pripažinta, kad ji suklastota (situacijos, kuriose siekiama parodyti, kad tarp šalių sudarytu susitarimu siekiama apgauti trečiąsias šalis ir kad susitarimas neatitiko šalių tikrųjų ketinimų).

Atsižvelgiant į priešingais įrodymais paneigiamas prezumpcijas, įstatymas numato keletą jų rūšių. Galima pateikti šiuos pavyzdžius:

  • asmuo, valdantis kilnojamą ar stacionarų daiktą ir turintis pareigą jį prižiūrėti, taip pat asmuo, kuris prisiėmė pareigą prižiūrėti gyvūnus, yra atsakingas už bet kokią daikto ar gyvūno sukeltą žalą, išskyrus tuos atvejus, kai įrodoma, kad asmuo nekaltas arba kad žala būtų atsiradusi bet kokiu atveju, net jeigu asmuo buvo nekaltas;
  • asmuo, kuris kitam asmeniui sukelia žalą atlikdamas pagal savo pobūdį arba dėl naudojamų priemonių pavojingus veiksmus, turi atitaisyti atsiradusią žalą, išskyrus tuos atvejus, kai nustatoma, kad asmuo, siekdamas išvengti žalos atsiradimo, tomis aplinkybėmis ėmėsi visų reikalingų atsargumo priemonių;
  • skolininkas turi įrodyti, kad jis ne dėl savo kaltės nevykdė įsipareigojimų ar nesilaikė pareigos;
  • valdymas nuosavybės teise yra laikomas sąžiningu, o valdymas be nuosavybės teisės – nesąžiningu;
  • daroma prielaida, kad valdytojui priklauso valdomo turto nuosavybės teisė, išskyrus tuos atvejus, kai yra dokumentais pagrįsta prezumpcija, kad kažkas kitas anksčiau įgijo valdymo teisę;
  • kai tarp dokumentais patvirtintų prezumpcijų yra prieštaravimų, pirmenybė vienai iš jų suteikiama remiantis atitinkamais įstatymais;
  • daroma prielaida, kad siena tarp dviejų vienodo aukščio pastatų yra bendra abiem pastatams per visą jos aukštį, o jeigu pastatai nevienodo aukščio, ji turi būti tokio aukščio kaip žemesnysis pastatas;
  • daroma prielaida, kad sienos tarp kaimo gyvenviečių arba tarp vidaus kiemų ir sodų miestuose yra bendros, išskyrus atvejus, kai yra priešingų požymių. Požymiai, panaikinantys bendrumo prezumpciją, yra šie: a) nuožulnaus ramsčio buvimas tik vienoje pusėje; b) kai tik vienoje sienos pusėje yra atsikišęs akmuo, per visą sienos plotį remiantis įmontuotus pastolius; c) besiribojanti nuosavybė tokiu pačiu būdu nėra atskiriama siena iš abiejų pusių. Pirmuoju atveju daroma prielaida, kad siena priklauso tai žemės nuosavybei, kurios pusėje yra atrama; kitais atvejais daroma prielaida, kad siena priklauso tai žemės nuosavybei, kurios pusėje yra minėtos konstrukcijos ar požymiai; jeigu siena visu pločiu remia kokią nors konstrukciją, kuri yra tik vienoje pusėje, panašiai daroma prielaida, kad siena priklauso išimtinai konstrukcijos savininkui;
  • jeigu susituokusi arba santuokos metu pastojusi moteris pagimdo vaiką, jo tėvu laikomas vaiko motinos sutuoktinis;
  • jeigu palikimas priimamas pagal įpėdinio teisę atsakyti už palikėjo skolas tik pagal paveldėto turto vertę, mokesčiai ir kitos rinkliavos taikomi tik palikime išvardytam turtui, išskyrus tuos atvejus, kai kreditoriai ar įpėdiniai gali įrodyti, kad esama ir kito turto;
  • jeigu palikimas priimamas iš karto, taikomų mokesčių ir kitų rinkliavų dydis negali viršyti paveldimo turto vertės. Tačiau šiuo atveju įpėdinis gali įrodinėti, kad nėra pakankamai paveldimų lėšų, atitinkančių mokestinius reikalavimus ir kitas rinkliavas;
  • jeigu testamentas suplėšomas, jis laikomas negaliojančiu, išskyrus atvejus, kai galima įrodyti, kad žalą padarė ne testatorius arba kad testatorius nenorėjo panaikinti testamento, arba kad jis turėjo psichikos sutrikimų. Daroma prielaida, kad žalą sukėlė ne testatorius, jeigu testamentas nebuvo rastas tarp testatoriui priklausančių daiktų jo mirties metu;
  • viso arba dalies testamentu palikto turto perdavimas reiškia atitinkamos palikimo dalies panaikinimą; panaikinimas galioja net ir tada, kai turto perdavimas pripažįstamas negaliojančiu remiantis įrodymais, kad perleidėjas nenorėjo perduoti turto, arba jeigu perleidėjas kitais būdais atgavo nuosavybės teisę į turtą. Be to, palikimo panaikinimas yra pateisinamas, kai daiktas yra paverčiamas kitu, panaudojant kitą formą ir pavadinimą arba pakeičiant daikto pobūdį ir kai tai atlieka testatorius. Įrodymai, kad testatorius, perduodamas daiktą ar jį paversdamas kitu, nenorėjo panaikinti palikimo, yra priimtini.

2. Kokiu mastu teismas turi būti įsitikinęs tam tikro fakto egzistavimu, kad galėtų juo pagrįsti savo sprendimą?

Teismas nepriklausomai įvertina įrodymus ir sprendimą priima remdamasis savo įsitikinimu dėl kiekvieno bylos fakto. Teismas faktais įsitikina remdamasis racionalumu ir pagrįstumu.

viršųviršų

Kad įsitikintų, teisėjas paprastai gali taikyti bet kokį įrodinėjimo būdą.

Tačiau kai įstatyme yra reikalaujama atlikti tam tikrą specialų formalumą teisiškai svarbaus įvykio egzistavimui nustatyti ar pademonstruoti, šio reikalavimo turi būti paisoma. Taip yra tuo atveju, kai, pavyzdžiui, įstatyme reikalaujama pateikti dokumentinius įrodymus arba kai pagal įstatymą nebereikia pripažinti įrodymų, gautų davus parodymus.

Nepriklausomo įrodymų vertinimo principas negalioja ir tokiose situacijose, kai faktai pripažįstami teismo procese arba egzistuoja teisinė prezumpcija.

Kai teismas turi priimti sprendimą, tačiau vis dar nėra įsitikinęs ginčijamų faktų tikrumu, jis privalo tokiose situacijose, kai trūksta įrodymų, priimti sprendimą, nepalankų tai šaliai, kuri yra atsakinga už fakto įrodymą.

II. ĮRODYMŲ RINKIMAS

3. Ar įrodymams rinkti visuomet yra būtinas šalies prašymas ir ar teisėjas tam tikrais atvejais įrodymus gali rinkti savo iniciatyva?

Įrodymams rinkti ne visuomet reikalaujama gauti vienos iš šalių prašymą. Priešingai, įstatymai leidžia teisėjui rinkti įrodymus savo iniciatyva.

Teisėjas yra atsakingas už visų veiksmų atlikimą, įsakymų priėmimą, įskaitant ir ex officio, kad, atsižvelgiant į žinotinus faktus, byloje būtų nustatyta tiesa ir teisingai suprastas ginčo pobūdis.

Teisėjas gali bet kuriame bylos nagrinėjimo etape pats iškviesti šalis duoti parodymų dėl su sprendžiamu klausimu susijusių faktų.

viršųviršų

Teisėjas taip pat gali, remdamasis pagrįsta oficialia nutartimi, reikalauti pateikti teismui informaciją, kuri, jo manymu, yra būtina toliau nagrinėjant bylą ar išsiaiškinant ginčo pobūdį. Tai gali atsitikti, pavyzdžiu, siekiant gauti slaptus duomenis, kuriais disponuoja administracinės tarnybos.

Teismas yra atsakingas už informacijos, techninių nuomonių, planų, fotografijų, piešinių, objektų ar kitų dokumentų, reikalingų norint patvirtinti tiesą, išreikalavimą savo iniciatyva arba vienos iš šalių prašymu. Tokie reikalavimai gali būti pateikiami oficialioms institucijoms, bylos šalims ar tretiesiems asmenims.

Teismas, kai mano, jog tai reikalinga, gali savo iniciatyva ar vienos iš šalių reikalavimu tirti daiktus ar apklausti asmenis. Tai daroma tokiu būdu, kad būtų apsaugotas asmeninio ar šeimos gyvenimo privatumas bei žmogaus orumas, ir turi būti siekiama išsiaiškinti kiekvieną su sprendžiamu klausimu susijusį faktą. Kai tai reikalinga, teismas savo nuožiūra gali atlikti įvykio vietos apžiūrą, įsakyti atkurti įvykio situaciją.

Kai nagrinėjant bylą atsiranda pagrindas manyti, kad tam tikras asmuo nebuvo iškviestas paliudyti dėl jam žinomų svarbių faktų, leisiančių priimti teisingą sprendimą byloje, teisėjas turi iškviesti tą asmenį į teismą duoti parodymų.

Teisėjas savo iniciatyva gali nurodyti, kad parodymus turi duoti ekspertai.

Atsakovas neturi duoti paaiškinimų dėl tų faktų, kuriuos teismas sužino vykdydamas savo pareigas.

Teisėjas turi atsižvelgti į visus pateiktus įrodymus, nepaisant to, ar juos pateikė šalis, kuri turėjo juos pateikti.

viršųviršų

4.

a) Jeigu šalies prašymas rinkti įrodymus patvirtinamas, kokie veiksmai atliekami toliau?

Įrodymus šalys paprastai pateikia tyrimo etape, tai yra etapas, kuris eina po įrodinėtinų faktų nustatymo. Bendra taisyklė yra ta, kad įrodymai nagrinėjami baigiamajame teismo posėdyje.

Išimtiniais atvejais įrodymai gali būti pateikiami ir anksčiau. Tai gali būti asmenų, ekspertų parodymai arba teisminio nagrinėjimo metu gauti įrodymai. Norint anksčiau pateikti asmenų parodymus, turi būti pagrįsta abejonė, kad vėliau šių parodymų nebus įmanoma gauti arba juos gauti bus labai sunku, arba vėlesnėse bylos nagrinėjimo stadijose bus sunku patikrinti faktų tikrumą.

Išskyrus tuos atvejus, kai aplinkybės pateisina teisinių veiksmų tvarkos pakeitimą, baigiamajame teismo posėdyje įrodymų rinkimas prasideda šalių pareiškimais.

Tuomet prie įrodymų yra priskiriama filmuota medžiaga ar garso įrašai, jie yra pademonstruojami.

Toliau gali būti pateikiami žodiniai ekspertų paaiškinimai. Ekspertai iškviečiami į teismą vienos iš šalių arba teismo reikalavimu.

Liudytojų parodymai paprastai pateikiami baigiamajame teismo posėdyje.

Surinkus įrodymus, vyksta debatai dėl ginčijamų faktų. Šiuose debatuose advokatai siekia patvirtinti faktus, kurie turi būti laikomi įrodytais, ir tuos faktus, kurie, jų nuomone, nebuvo įrodyti.

Baigus diskusijas, teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo. Jeigu teismas mano, kad jis turi nepakankamai informacijos, jis gali grįžti į teismo salę ir dar kartą išklausyti asmenis bei išsiaiškinti abejotinus klausimus.

viršųviršų

b) Kokiais atvejais teismas gali atmesti šalies prašymą gauti įrodymus?

Prašymas gauti įrodymus gali būti atmestas, jeigu jis pateikiamas praleidus įstatymo nustatytą terminą.

Įstatymo uždrausti įrodymai taip pat negali būti priimami. Prie tokių įrodymų priskiriami liudytojų, kurie dėl psichinės ar protinės veiklos sutrikimo negali adekvačiai duoti parodymų, parodymai; nesąžiningumu ar nusikalstamais veiksmais kaltinamos šalies pareiškimai arba pareiškimai dėl neasmeninių faktų bei faktai, apie kuriuos parodymus duodanti šalis nežino. Šiai kategorijai taip pat priklauso tų liudytojų parodymai, kurie neteisėtai klausėsi telefono pokalbių, veikė kaip privatūs detektyvai arba informaciją išgavo kankinimais ar žeminančiu elgesiu. Kiti nepriimtini įrodymai yra priešingos šalies asmeninio dienoraščio pateikimas ir visi kiti būdai, kurie gali išreikšti nepagarbą žmogaus intymumui ir orumui arba pažeisti valstybės paslaptį, arba valstybės pareigūnų saugomą paslaptį.

Apeliacinis teismas gali įsakyti atskleisti ginčijamus faktus ir tokią paslaptį panaikinti. Tai daroma atsižvelgiant į dominuojančius svarbesnius interesus.

Prašymas gauti įrodymus gali būti atmestas, jeigu naudojamas kitoks nei įstatymuose reikalaujama įrodinėjimo būdas (pavyzdžiui, kai įstatymas reikalauja pridėti tam tikrą oficialų dokumentą, siekiant įrodyti faktą, ir reikalaujama, kad tuo pačiu tikslu būtų renkami liudytojų parodymai) arba yra peržengiamos proceso taisyklėse nustatytos tam tikros ribos (pavyzdžiui, kai liudytojų skaičius tam tikrame teismo procese yra viršijamas, tų, kurie viršija nustatytą ribą, yra atsisakoma).

viršųviršų

5.

a) Kokios yra įrodinėjimo priemonės?

Yra šios įrodinėjimo priemonės:

  1. kilnojamų ar stacionarių objektų pateikimas;
  2. prezumpcijos (pirmiau aprašyta reikšme);
  3. dokumentai;
  4. šalių pasisakymai, jeigu jie buvo pripažinti teismo procese;
  5. ekspertų, turinčių specialiąsias žinias, parengti pranešimai;
  6. teisminis tyrimas, t. y. tiesioginė teisėjo akistata su parodomu faktu;
  7. liudytojų parodymai.

b) Kokie metodai taikomi įrodymams iš liudytojų gauti ir ar jie skiriasi nuo būdų, taikomų įrodymams iš ekspertų gauti? Kokios taisyklės reguliuoja rašytinių įrodymų ir ekspertų pranešimų/nuomonių pateikimą?

Nesvarbu, ar įrodymai yra žodiniai, ar rašytiniai, esama konkrečių įrodinėjimo priemonių veiksmingumo skirtumų.

Pagal laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris civiliniame procese yra bendra taisyklė, teisėjas įsitikina tam tikro fakto tikrumu dėl jo akivaizdaus svarbumo arba dėl vidinio mąstymo proceso, pagrįsto racionalia įrodymų analize. Asmeninė teisėjo patirtis ir žinios taip pat yra svarbu. Vien pastebėti tam tikrą formalų aspektą nėra svarbu. Todėl, pavyzdžiui, nereikia pateikti rašytinių įrodymų, jei norima patvirtinti tai, kas jau yra pripažinta faktu.

Portugalijos civiliniame procese yra nustatyti šie reikalavimai: tiesioginis ryšys (asmeninis teisėjo kontaktas su įvairiais įrodymų šaltiniais), koncentruotumas (glaustumas ir išdėstymas laike bei erdvėje ir, jeigu įmanoma, įrodymų rinkimo tęstinumas, bylos ginčai ir teismo sprendimas), žodiškumas (žodinė diskusija) ir teisėjo asmenybė (teisėjas turi dalyvauti visuose įrodymų rinkimo veiksmuose ir diskusijoje baigiamajame teismo posėdyje). Atsižvelgiant į minėtus reikalaujamus veiksnius, šiame klausime nurodyti skirtumai nėra svarbūs.

viršųviršų

c) Ar tam tikri įrodinėjimo metodai yra įtikinamesni už kitus?

Įstatymas įrodinėjimo priemonėms priskiria skirtingo lygio galią.

Laisvas įrodymų vertinimas atmetamas ir kai kurios įrodinėjimo priemonės turi pirmenybę prieš kitas, kai įstatymas tam tikroms įrodymų priemonėms priskiria skirtingo lygio svarbą arba kai įstatyme yra reikalaujama specialaus formalumo teisinio fakto egzistavimui įrodyti. Esant neigiamiems teisiniams įrodymams, įstatymas teisėjui draudžia priimant sprendimą taikyti tam tikras įrodinėjimo rūšis.

Kalbant apie įrodymų rinkimą naudojant liudytojų parodymus, ekspertų žodinę apklausą (paprastai ekspertas išklausomas tik baigiamajame teismo posėdyje, jeigu reikia pateikti žodinius paaiškinimus, o jų tyrimų rezultatai pateikiami rašytine forma), teisminius tyrimus, tyrimų ataskaitas ir dokumentus, pagal įstatymą neturinčius ypatingos reikšmės, visus šiuos įrodymus teismas vertina laisvai.

Teisėjas laisvai vertina akivaizdų liudytojų apklausos veiksmingumą. Tačiau liudytojo parodymai negali pakeisti dokumento, kurį pateikti reikalauja įstatymas, ir prieštarauti tam tikrų dokumentų turiniui ar jį papildyti.

Teismas laisvai vertina ekspertų atsakymuose pateiktų įrodymų svarumą. Tai taikoma ir atliekant teisminius tyrimus.

Kalbant apie autentiškus dokumentus (t. y. apie tokius dokumentus, kuriuos išduoda tam įgaliojimus turinčios valdžios institucijos arba pareigūnai, vykdydami savo funkcijas), laikoma, kad jie visiškai įrodo pateikiamų faktų tikrumą, patvirtintą dokumentus išduodančių institucijų. Dokumentus išduodančio subjekto manymu, dokumentuose pateikiami faktai taip pat laikomi patvirtintais (tai reiškia, kad tokie dokumentai pateikia įrodymus, kurie gali būti paneigiami tik priešingais įrodymais; tačiau nepakanka sukelti tik menkas teisėjo abejones dėl šių dokumentų pagrįstumo). Pasirašyti ar ranka surašyti asmeniniai dokumentai, kurių tikrumą patvirtino notaras, gali būti naudojami kaip įrodantys juos surašiusių asmenų pareiškimus. Tačiau tokių dokumentų tikrumas gali būti paneigiamas pateikus atitinkamus įrodymus. Pareiškime pateikti faktai laikomi įrodytais, jei jie yra priešingi pareiškimą paskelbusios šalies interesams. Pareiškimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo visumą.

viršųviršų

d) Ar norint įrodyti tam tikrus faktus yra privaloma taikyti konkrečius įrodinėjimo metodus?

Taip, Portugalijos teisėje tokia taisyklė galioja.

Kai įstatymu nustatyta komercinio pareiškimo forma, t y. dokumentas su tam tikrais formalumais, jo negalima pakeisti kitomis įrodinėjimo priemonėmis arba kitu dokumentu, išskyrus atvejus, kai šis turi didesnę įrodomąją galią.

Kai pagal įstatymą yra reikalaujama kokio nors specialaus formalumo teisinio fakto egzistavimui įrodyti, be to apsieiti negalima.

Toliau pateikiami tokių situacijų pavyzdžiai:

  • paskolos sutartis (sutartis, pagal kurią viena šalis paskolina kitai šaliai pinigų ar kitą rūšiniais požymiais, kokybiškai ir kiekybiškai apibrėžiamą turtą), kurios vertė didesnė nei 20 000 eurų, galioja tik tada, kai ji sudaroma viešai. Paskolos sutartis, kurios vertė mažesnė nei 2 000 eurų, galioja, jeigu ją pasirašė skolininkas (paskolos prašanti šalis);
  • turto pardavimo ar nuosavybės teisės suteikimo sutartys galioja tik tada, kai jos sudaromos viešai.

6.

a) Ar pagal įstatymą liudytojai privalo duoti parodymus?

Visi asmenys, nepaisant to, ar jie yra bylos šalys, turi pareigą bendradarbiauti atskleidžiant tiesą. Jie privalo atsakyti į jiems užduodamus klausimus, dalyvauti atliekant reikalingus tyrimus, pateikti tai, ko iš jų reikalaujama, ir atlikti veiksmus, kuriuos teismas įsakė atlikti.

b) Kokiais atvejais jie gali atsisakyti duoti parodymus?

Šie asmenys gali atsisakyti duoti parodymus kaip liudytojai, išskyrus atvejus, kai reikalinga patvirtinti vaikų gimimo ar mirties datas:

viršųviršų

  • aukštutinės linijos giminaičiai bylose, kuriose dalyvauja žemutinės linijos giminaičiai, ir įtėviai bylose dėl įvaikintų vaikų, ir atvirkščiai;
  • uošvis ar uošvė bylose, kuriose dalyvauja žentas ar marti, ir atvirkščiai;
  • bet kuris sutuoktinis ar buvęs sutuoktinis bylose, kur viena iš šalių yra kitas sutuoktinis ar buvęs sutuoktinis;
  • tie, kurie su bet kuria iš bylos šalių juridiškai neįforminę santuokos gyvena ar gyveno panašiomis sąlygomis, kaip ir sutuoktiniai.

Teisėjo pareiga yra minėtus asmenis įspėti, kad jie turi teisę atsisakyti duoti parodymus.

Liudytojai, kuriuos saisto profesinė paslaptis, valstybės paslaptį saugantys valstybės tarnautojai gali teisėtai atsisakyti duoti parodymus, jeigu jie atskleistų paslaptį. Liudytojai taip pat gali teisėtai atsisakyti duoti parodymus, kai jie laikosi pareigos bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis ir jų parodymai gali pažeisti fizinį ar moralinį asmens vientisumą arba tokiu būdu būtų įsibrauta į asmens privatų ar šeimos gyvenimą, jo būstą, susirašinėjimą ar telefono pokalbius.

c) Ar atsisakęs liudyti asmuo gali būti nubaustas arba priverstas duoti parodymus?

Tie, kurie atsisako tinkamai bendradarbiauti, yra baudžiami. Ypatingais atvejais gali būti vartojama prievarta.

Kai liudytojas be pateisinamos priežasties neatvyksta į teismą, teismas gali įsakyti liudytoją suimti ir nubausti pinigine bauda.

d) Ar yra asmenų, iš kurių parodymai negali būti išgaunami?

Iš tikrųjų yra asmenų, iš kurių parodymai negali būti gaunami.

viršųviršų

Tai yra asmenys, kurie negali liudyti dėl psichikos sutrikimų, ir tie, kurie fiziškai ar protiškai yra nepajėgūs duoti parodymų dėl įrodytinų faktų.

Teisėjas yra atsakingas už kviečiamų liudyti asmenų galimybių duoti parodymus įvertinimą.

Asmenims, kurie gali liudyti kaip šalys byloje, yra draudžiama duoti parodymus kaip liudytojams.

7. Koks yra teismo ir šalių vaidmuo apklausiant liudytoją? Kokiomis sąlygomis liudytojas gali būti apklausiamas naudojant naujausias technologijas, tokias kaip televizija ar vaizdo konferencija?

Liudytojai baigiamajame teismo posėdyje parodymus duoda patys arba naudodamiesi vaizdo konferencija, išskyrus šiuos atvejus:

  • kai įrodymai renkami ankstesniuose etapuose (kai yra pagrindas manyti, kad vėliau iš asmens gauti parodymus bus labai sunku arba neįmanoma);
  • įrodymai renkami teismo pavedimus kitos šalies teismui siunčiant per Portugalijos konsulatą, kuris neturi techninių priemonių įrodymams rinkti naudoti vaizdo konferencijos;
  • įrodymai renkami asmens gyvenamojoje vietoje arba darbovietėje (išimtinės teisės remiantis abipusiškumo principu suteikiamos Respublikos Prezidentui ir užsienio diplomatams);
  • jeigu liudytojams nėra galimybių atvykti į teismą;
  • taikoma išimtinė teisė iš pradžių duoti parodymus raštu arba teismas įgalioja parodymus šitaip duoti atsižvelgus į tai, kad liudytojas negalės arba jam bus labai sunku dalyvauti teismo posėdyje. Šalys turi susitarti dėl to.

Teismo pirmininkas turi visas galias užtikrinti bylos svarstymo naudingumą, glaustumą ir užtikrinti, kad byloje bus priimtas teisingas sprendimas. Teismas ypač yra atsakingas už bylos eigos pakreipimą tinkama linkme, tvarkos ir pagarbos institucijoms, įstatymams ir teismui palaikymą. Teismas imasi priemonių, užtikrinančių orų ir pagarbų bylos nagrinėjimą. Teismas advokatams ir prokurorui nurodo, kuriuos neaiškius ar abejotinus dalykus reikia paaiškinti, ir, jeigu reikalinga, imtis veiksmų, kad kai kurie faktai būtų išsamiau paaiškinami.

viršųviršų

Liudytojas apklausiamas dėl tų faktų, kuriuos nurodė ar ginčijo liudytoją iškvietusi šalis. Liudytojas duoda išsamius parodymus, nurodo priežastis ir aplinkybes, pagrindžiančias jo žinomus faktus. Žinias pagrindžianti priežastis turi būti pagrįsta ir nurodoma kiek galima išsamiau.

Jeigu parodymai duodami teismo salėje, apklausą atlieka liudytoją iškvietusios šalies advokatas. Kitos šalies advokatas, atsižvelgdamas į liudytojo pateiktus parodymus, gali užduoti klausimus, siekdamas išsiaiškinti parodymus ir baigti apklausą.

Teismo pirmininkas turi sulaikyti advokatus nuo nemandagumo liudytojų atžvilgiu ir nuo įžūlių, dviprasmiškų, apgaulingų ar įžeidžiamų klausimų bei vertinimų pateikimo. Tiek teismo pirmininkas, tiek jo padėjėjas gali užduoti klausimus, kurie, jų manymu, yra svarbūs tiesai nustatyti.

Apklausą ir kryžminę apklausą atlieka šalių atstovai. Teismo nariai gali paprašyti paaiškinti bet kokį klausimą.

Teismo pirmininkas pats atlieka apklausą, kai tai reikalinga siekiant užtikrinti liudytojo ramumą arba baigti netinkamai atliekamą kryžminę apklausą.

Prieš atsakydamas į jam užduotą klausimą, liudytojas gali pasitikslinti aplinkybes: reikalauti, kad būtų parodyti tam tikri dokumentai, kurie yra bylos dalis, arba prašyti pateikti dokumentus, kurie patvirtintų jo parodymus.

Liudytojus, gyvenančius už teisminės apygardos ribų ar atitinkamoje saloje, kuri yra autonominis regionas, pristato šalys, patiems liudytojams pareiškus, kad jie bus laisvi. Priešingu atveju juos galima apklausti iš jų gyvenamosios vietos teismo salės naudojantis vaizdo konferencija arba, jeigu tas teismas neturi vaizdo konferencijos naudojimo priemonių, iš pagrindinio teismo, esančio jo gyvenamosios vietos teisminėje apygardoje.

III. ĮRODYMŲ VERTINIMAS

8. Ar teismui yra nustatyti apribojimai priimti sprendimą, jeigu šalis įrodymus gavo neteisėtu būdu?

Neteisėtai gautų įrodymų teismas negali priimti ar jų vertinti.

9. Ar mano parodymai bus laikomi įrodymais, jeigu esu viena iš šalių?

Taip, jie yra laikomi įrodymais, jeigu teismas juos pripažįsta, t. y. jeigu jie yra nepalankūs mano interesams, o palaiko priešingą pusę.

Papildoma informacija

  • Supremo Tribunal de Justiça (Aukščiausiasis teismas); English - français - português
  • Tribunal Constitucional (Konstitucinis teismas); português
  • Ministério da Justiça (Teisingumo ministerija); English - português
  • Tribunal da Relação de Lisboa (Lisabonos apeliacinis teismas); português
  • Tribunal da Relação de Coimbra (Coimbros apeliacinis teismas); português
  • Tribunal da Relação de Évora (Évoros apeliacinis teismas); English - français - português
  • Tribunal da Relação do Porto (Oporto apeliacinis teismas); português
  • Procuradoria Geral da República (Generalinė prokuratūra); português
  • Bases de dados jurídicos (Teisinių duomenų bazė); português
  • Centro de Estudos Judiciários (Teisinių studijų centras; įstaiga, atsakinga už Portugalijos teisėjų ir teismo pareigūnų mokymą); English - português
  • Direcção Geral da Administração da Justiça (Teisminės administracijos generalinis direktoratas; be kitos informacijos, pateikia kontaktinius duomenis bei geografinę teismų jurisdikciją ir suteikia priėjimą prie teismų pareigūnų tinklalapio); English - português
  • Gabinete de Política Legislativa e Planeamento do Ministério da Justiça (Įstatyminės politikos ir planavimo įstaiga prie Teisingumo ministerijos); português
  • Direcção Geral dos Registos e do Notariado (Registrų ir notariato generalinis direktoratas); português
  • Associação Sindical dos Juízes Portugueses (Portugalijos teisėjų sąjunga); português
  • Sindicato dos Magistrados do Ministério Público (Prokuratūros pareigūnų sąjunga); português
  • Ordem dos Advogados (Portugalijos advokatų asociacija); português
  • Įstatyminė duomenų bazė (apima visus įstatymus ir pranešimus, nuo 1970 m. sausio 1 d. paskelbtus „I Série do Diário da República“ („Vyriausybės žinios“, I serija); suteikia laisvą priėjimą prie įstatymų bazės, nuo 2000 m. sausio 1 d. paskelbtos „I Série“); português
  • Câmara dos Solicitadores (Teisininkų rūmai). português

« Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas - Bendro pobūdžio informacija | Portugalija - Bendro pobūdžio informacija »

viršųviršų

Naujausia redakcija: 23-08-2006

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė