Europos Komisija > ETIT > Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas > Italija

Naujausia redakcija: 19-04-2007
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas - Italija

 

TURINIO LENTELE

I. Įrodinėjimo pareiga I.
1.
a) Kokios yra įrodinėjimo pareigos taisyklės? a)
b) Ar yra taisyklių, leidžiančių neįrodinėti tam tikrų faktų? Kokiais atvejais? Ar įmanoma paneigti šias prielaidas pateikus įrodymus? b)
2. Kiek teismas turi būti įsitikinęs tam tikro fakto egzistavimu, kad galėtų juo pagrįsti savo sprendimą? 2.
II. Įrodymų rinkimas II.
3. Ar įrodymams rinkti visuomet yra būtinas šalies prašymas ir ar teisėjas tam tikrais atvejais įrodymus gali rinkti savo iniciatyva? 3.
4.
a) Jeigu šalies prašymas rinkti įrodymus patvirtinamas, kokie veiksmai atliekami toliau? a)
b) Kokiais atvejais galima atmesti šalies prašymą gauti įrodymus? b)
5.
a) Kokios yra skirtingos įrodinėjimo priemonės? a)
b) Koks yra skirtumas tarp įrodinėjimo priemonių, tokių kaip liudytojo apklausa ir eksperto apklausa, arba rašytinių įrodymų ir eksperto pranešimo arba nuomonės? Kokios taisyklės yra susijusios su rašytinių įrodymų ir eksperto pranešimo arba nuomonės pateikimu? b)
c) Ar tam tikros įrodinėjimo priemonės yra įtikinamesnės už kitas? c)
d) Ar norint įrodyti tam tikrus faktus yra privaloma taikyti konkrečias įrodinėjimo priemones? d)
6.
a) Ar pagal įstatymą liudytojai privalo duoti parodymus? a)
b) Kokiais atvejais jie gali atsisakyti duoti parodymus? b)
c) Ar atsisakęs liudyti asmuo gali būti nubaustas arba priverstas duoti parodymus? c)
d) Ar yra asmenų, iš kurių įrodymai negali būti gaunami? d)
7. Koks yra teismo ir šalių vaidmuo apklausiant liudytoją? Kokiomis sąlygomis liudytojas gali būti apklausiamas naudojant naujausias technologijas, tokias kaip televizija ar vaizdo konferencija? 7.
III. Įrodymų vertinimas III.
8. Ar teismui yra nustatyti apribojimai priimti sprendimą, jeigu šalis įrodymus gavo neteisėtu būdu? 8.
9. Ar mano parodymai bus laikomi įrodymais, jeigu esu viena iš bylos šalių? 9.

 

I. Įrodinėjimo pareiga

1.

a) Kokios yra įrodinėjimo pareigos taisyklės?

(Kuriai šaliai priklauso pareiga įrodyti tam tikrus faktus? Kas atsitinka, jeigu negalima išspręsti abejonių, kilusių dėl konkretaus fakto?)

Įrodinėjimo pareigos taisyklėms taikomi Civilinio kodekso 2697 straipsnyje išvardyti principai. Šis straipsnis nustato, kad „tie, kurie ketina įgyvendinti savo teisę teisme, turi pateikti jų ieškinį patvirtinančių faktų įrodymus“, o šalis, ginčijanti šių faktų tikrumą arba teigianti, kad įgyvendinama teisė pasikeitė arba pasibaigė, turi pateikti tokį prieštaravimą patvirtinančių faktų įrodymus“. Dėl to pagal šiuos principus reikalaujama, kad pareiškėjas įrodytų jo ieškinį patvirtinančius faktus arba minėtas teisines pasekmes. Kita vertus, atsakovas turi pateikti įrodymus, siekdamas pagrįsti jo atsakomybę panaikinančius faktus arba įrodyti, kad teisės pasibaigė arba pasikeitė, ir dėl to pareiškėjo ieškinys gali būti atmestas arba pripažintas negaliojančiu.

Kai pareiškėjas negali pateikti įrodymų, susijusių su jo teisių įgyvendinimu, prašymas yra atmetamas, nepaisant to, ar atsakovas ginasi ir pateikia gynybos įrodymus.

Civilinio kodekso 2698 straipsnis pripažįsta negaliojančiomis visas sutartis, kuriomis siekiama perleisti arba pakeisti įrodinėjimo pareigą, susijusią su neginčijamomis teisėmis, arba kurias sudarius vienai iš šalių įvykdyti savo teises tampa per daug sudėtinga.

viršųviršų

Įrodymai su trūkumais kenkia šalies, - pareiškėjo arba atsakovo, - kurios yra prašoma įrodyti arba paneigti faktus, procesinei padėčiai, nes pateikus įrodymus su trūkumais jie gali būti pripažinti nepakankamais.

b) Ar yra taisyklių, leidžiančių neįrodinėti tam tikrų faktų? Kokiais atvejais? Ar įmanoma paneigti šias prielaidas pateikus įrodymus?

Įrodinėjimo pareiga nėra būtina šiais atvejais:

  1. kai įstatymas nustato tam tikrų faktų įrodymų rinkimo teisines pasekmes arba leidžia teismui pereiti nuo žinomo prie nežinomo fakto. Pirmuoju atveju kalbama apie teisines prielaidas, kurios gali būti dvejopos: paneigiamos prielaidos, kurias galima paneigti pateikiant priešingus įrodymus (juris tantum), ir nepaneigiamos prielaidos (juris et de jure), kurių atžvilgiu teisme negalima pateikti priešingų įrodymų. Antruoju atveju yra kalbama apie paprastąsias prielaidas, kurias vertina teismas. Teismas gali jas priimti tik jeigu šios prielaidos yra pagrįstos svariais, tiksliais ir suderinamais faktais. Be to, paprastosios prielaidos nėra priimamos, jeigu jos susijusios su faktais, dėl kurių pagal įstatymus negali būti duodami liudytojų parodymai;
  2. kai sprendimo priėmimo metu ir jo priėmimo vietos daugumai žmonių faktai yra gerai žinomi ir todėl nėra abejonių dėl šių faktų pobūdžio;
  3. taikant patyrimo taisykles, t. y. loginius principus ir supratimą apie bendrą patirtį, pagal kuriuos galima nustatyti bendrus faktų vertinimo ir nustatymo kriterijus;
  4. esant neginčijamiems arba pripažintiems faktams, t. y. faktams, kuriuos šalys nurodė sutartyje arba kuriuos, aiškiai to neišreikšdama, pripažino viena iš šalių, vėliau galinti turėti interesą juos ginčyti.

2. Kiek teismas turi būti įsitikinęs tam tikro fakto egzistavimu, kad galėtų juo pagrįsti savo sprendimą?

(Ar teismas turi būti visiškai įsitikinęs fakto tikrumu, ar užtenka, kad faktas yra labai tikėtinas, nors tam tikrų abejonių lieka?)

viršųviršų

Pareiškėjo arba atsakovo naudai priimtas teismo sprendimas turi būti pagrįstas išimtinai aiškiai ir tiesiogiai arba remiantis prielaidomis įrodytais faktais.

Teismo sprendimas negali būti pagrįstas neįrodytais faktais, net jeigu jie yra galimi arba labai tikėtini.

II. Įrodymų rinkimas

3. Ar įrodymams rinkti visuomet yra būtinas šalies prašymas ir ar teisėjas tam tikrais atvejais įrodymus gali rinkti savo iniciatyva?

Pagal Italijos teisės sistemą įrodymų rinkimas reglamentuojamas remiantis šalių įrodymų rinkimo principu, išdėstytu Civilinio proceso kodekso 115 straipsnio pirmoje pastraipoje, kurioje teigiama, kad, „išskyrus įstatymų nustatytus atvejus“, teismas sprendimą privalo priimti remdamasis šalių pateiktais įrodymais. Nagrinėti pateikiami faktai turi būti tiesiogiai susiję su byla, t. y. teismo priimtame sprendime turi atsispindėti įrodymų buvimo arba nebuvimo nustatymo įtaka.

Dėl to paprastai teismas negali savo iniciatyva rinkti įrodymų, kurie padės nustatyti faktus.

Tačiau yra tam tikrų šios taisyklės išimčių, nurodytų tolesniuose Civilinio proceso kodekso straipsniuose:

  • 257 straipsnis leidžia iškviesti kitų liudytojų nurodytus liudytojus;
  • 317 straipsnis leidžia magistrato teismui priimti nutartį rinkti liudytojų parodymus savo iniciatyva, jeigu šalys nurodė asmenis, galimai žinančius tam tikrus faktus (tačiau ši taisyklė netaikoma apylinkės arba apeliaciniuose teismuose nagrinėjamoms byloms);
  • 118 straipsnis leidžia priimti nutartį dėl asmenų ir daiktų apžiūros;
  • 117 straipsnis leidžia neoficialiai apklausti šalis;
  • 61 ir 191 straipsniai leidžia paskirti techninę konsultaciją.

4.

a) Jeigu šalies prašymas rinkti įrodymus patvirtinamas, kokie veiksmai atliekami toliau?

Vienos šalies prašymas surinkti įrodymus leidžia kitai šaliai pateikti prašymą surinkti priešingus įrodymus. Šiuo atveju teismas patenkina abu prašymus, jeigu mano, kad pateikti faktai bus svarbūs priimant teismo sprendimą.

viršųviršų

Priėmęs įrodymus, teismas pradeda juos nagrinėti.

Surinkus įrodymus ir atlikus visus įstatyme nurodytus veiksmus, pradedamas bylos svarstymas.

b) Kokiais atvejais galima atmesti šalies prašymą gauti įrodymus?

(pvz., kai įrodymai netinkami, negalimi surinkti arba nepriimtini)

Teismas atmeta prašymą gauti įrodymus, kai pagal įstatymą įrodymai yra nepriimtini (pvz., liudytojo parodymais bandoma įrodyti nekilnojamojo turto pardavimo faktą) arba kai prašyme nurodyti faktai nėra susiję su byla ir nepadės priimti sprendimo (pvz., parodymai dėl su ginčo dalyku nesusijusio fakto).

5.

a) Kokios yra skirtingos įrodinėjimo priemonės?

Italijos įstatymai išskiria dokumentinių ir nedokumentinių įrodymų rūšis.

Dokumentiniai įrodymai yra vieši ir privatūs dokumentai. Įprastos privačių dokumentinių įrodymų formos yra telegramos, vidaus bylos ir įrašai, registruotų įmonių atsiskaitymo dokumentai, mechaniniu arba elektroniniu būdu padarytos kopijos, oficialūs dokumentai ir patvirtinimo arba atnaujinimo dokumentai.

Nedokumentiniai įrodymai yra prisipažinimai, priesaika patvirtinti pareiškimai, liudytojų parodymai, tyrimai ir techninės konsultacijos.

b) Koks yra skirtumas tarp įrodinėjimo priemonių, tokių kaip liudytojo apklausa ir eksperto apklausa, arba rašytinių įrodymų ir eksperto pranešimo arba nuomonės? Kokios taisyklės yra susijusios su rašytinių įrodymų ir eksperto pranešimo arba nuomonės pateikimu?

Liudytojo parodymus išklauso bylą nagrinėjantis teismas, kuris liepia liudytojui atvykti į teismą duoti parodymų. Jeigu liudytojas neatvyksta, jam gali būti pritaikytos prievartos priemonės arba paskirta bauda.

viršųviršų

Ši pareiga taip pat taikoma į teismą iškviestiems technikos ekspertams.

Technikos ekspertai teismo prašymu parengia rašytinius pranešimus, tačiau teismas taip pat gali apsiriboti žodine eksperto apklausa bylos nagrinėjimo metu.

c) Ar tam tikros įrodinėjimo priemonės yra įtikinamesnės už kitas?

(pvz., rašytiniai įrodymai vietoj parodymų, patvirtintas dokumentas vietoj privataus dokumento)

Italijos teisės sistema didžiausią įrodomąją galią priskiria viešiems dokumentams, kurie gali būti ginčijami remiantis tuo, kad yra suklastoti, ir nepaneigiamomis prielaidomis juris et de jure.

d) Ar norint įrodyti tam tikrus faktus yra privaloma taikyti konkrečias įrodinėjimo priemones?

(pvz., ar būtini rašytiniai įrodymai, jeigu skolos dydis viršija tam tikrą ribą?)

Įstatymas reikalauja, kad tam tikri faktai būtų įrodomi tik konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis, kai kuriais atvejais - tik viešais dokumentais arba kitais rašytiniais dokumentais (viešais arba privačiais).

6.

a) Ar pagal įstatymą liudytojai privalo duoti parodymus?

Liudytojai turi duoti parodymus, išskyrus atvejus, kai įstatymas nustato kitaip. Esama nuostatų dėl negalėjimo duoti parodymų, draudimo duoti parodymus ir galimybės atsisakyti duoti parodymus.

b) Kokiais atvejais jie gali atsisakyti duoti parodymus?

(jeigu liudytojas yra šalies (kurios?) giminaitis arba jeigu parodymų davimas padarys žalos liudytojui)

viršųviršų

Baudžiamojo proceso kodekso 199 ir 200 straipsniuose nurodytais atvejais. Nuoroda į šiuos straipsnius yra pateikiama Civilinio proceso kodekse.

c) Ar atsisakęs liudyti asmuo gali būti nubaustas arba priverstas duoti parodymus?

Taip, kaip nurodyta pirmiau.

d) Ar yra asmenų, iš kurių įrodymai negali būti gaunami?

(teisinio veiksnumo neturintys suaugusieji, nepilnamečiai, asmenys, kurie turi bendrų interesų su šalimi, asmenys, kurie buvo nuteisti už tam tikrus nusikaltimus, ir t. t.)

Žr. pirmiau.

7. Koks yra teismo ir šalių vaidmuo apklausiant liudytoją? Kokiomis sąlygomis liudytojas gali būti apklausiamas naudojant naujausias technologijas, tokias kaip televizija ar vaizdo konferencija?

(Kas vadovauja liudytojo apklausai? Ar teisėjas gali užduoti klausimus liudytojui? Ar kitai šaliai leidžiama atlikti kryžminę liudytojo apklausą?)

Liudytoją apklausia teismas, tiesiogiai užduodamas klausimus, susijusius su pateiktais faktais, ir visus kitus klausimus, kuriuos nagrinėjant bylą užduoti prašo gynybos advokatas.

Šiuo metu įstatymai nenumato galimybių apklausti liudytoją naudojant tokias technologijas kaip televizija ar vaizdo konferencija.

III. Įrodymų vertinimas

8. Ar teismui yra nustatyti apribojimai priimti sprendimą, jeigu šalis įrodymus gavo neteisėtu būdu?

(pvz., neteisėti magnetofono įrašai ir t. t.)

Teismas neatsižvelgia į įrodymus, kurie nebuvo oficialiai pateikti arba pripažinti.

9. Ar mano parodymai bus laikomi įrodymais, jeigu esu viena iš bylos šalių?

Tai nėra laikoma įrodymais jūsų naudai. Tačiau tokie parodymai yra laikomi įrodymais prieš jus, jeigu jūsų pareiškimas yra oficialios apklausos metu atliktas prisipažinimas.

« Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas - Bendro pobūdžio informacija | Italija - Bendro pobūdžio informacija »

viršųviršų

Naujausia redakcija: 19-04-2007

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė