Europos Komisija > ETIT > Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas > Vengrija

Naujausia redakcija: 03-03-2008
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas - Vengrija

 

TURINIO LENTELE

I. Įrodinėjimo pareiga I.
1.
a) Kokios yra įrodinėjimo pareigos taisyklės? a)
b) Ar yra taisyklių, leidžiančių neįrodinėti tam tikrų faktų? Kokiais atvejais? Ar įmanoma šias prielaidas paneigti pateikus įrodymus? b)
2. Kiek teismas turi būti tikras dėl tam tikros faktinės aplinkybės, kad galėtų ja pagrįsti savo sprendimą? 2.
II. Įrodymų rinkimas II.
3. Ar įrodymams rinkti visuomet būtinas šalies prašymas ir ar teisėjas tam tikrais atvejais įrodymus gali rinkti savo iniciatyva? 3.
4.
a) Jeigu šalies prašymas rinkti įrodymus patenkinamas, kokie turi būti tolesni veiksmai? a)
b) Kokiais atvejais teismas gali atmesti šalies prašymą surinkti įrodymus? b)
5.
a) Kokios yra įrodinėjimo priemonės? a)
b) Kokiais būdais gaunami įrodymai iš liudytojų ir ar šie būdai skiriasi nuo priemonių, naudojamų gaunant įrodymus iš ekspertų? Kokios yra rašytinių įrodymų ir eksperto išvadų (nuomonių) pateikimo taisyklės? b)
c) Ar tam tikri įrodinėjimo būdai yra svaresni už kitus? c)
d) Ar norint įrodyti tam tikrus faktus privaloma taikyti konkrečius įrodinėjimo būdus? d)
6.
a) Ar pagal įstatymą liudytojai privalo duoti parodymus? a)
b) Kokiais atvejais jie gali atsisakyti duoti parodymus? b)
c) Ar atsisakęs liudyti asmuo gali būti nubaustas arba priverstas duoti parodymus? c)
d) Ar yra asmenų, iš kurių įrodymai negali būti gaunami? d)
7. Koks teismo ir šalių vaidmuo apklausiant liudytoją? Kokiomis sąlygomis liudytojas gali būti apklausiamas taikant naujausias technologijas, pvz., televiziją ar vaizdo konferenciją? 7.
III. Įrodymų vertinimas III.
8. Ar teismui priimant sprendimą yra apribojimų, jeigu šalis įrodymus surinko neteisėtu būdu? 8.
9. Ar mano parodymai bus laikomi įrodymais, jeigu esu viena bylos šalimi? 9.

 

I. Įrodinėjimo pareiga

1.

a) Kokios yra įrodinėjimo pareigos taisyklės?

Apskritai faktus, reikalingus sprendimui dėl ginčo priimti, turi įrodyti šalis, suinteresuota, kad teismas pripažintų jos tvirtinamų faktinių aplinkybių teisingumą (įrodinėjimo našta). Teismas privalo informuoti šalis, kokias faktines aplinkybes reikia įrodyti.

Klausimas, kuri šalis ir kokias faktines aplinkybes konkrečioje byloje turi įrodyti, priklauso nuo bylos dalyko, atitinkamų materialinės teisės nuostatų ir t. t., tačiau kadangi teismas visada privalo paaiškinti šalims, kokias faktines aplinkybes reikia įrodyti, byla negali būti nutraukiama dėl informacijos trūkumo.

Jeigu esminis (reikšmingas) faktas arba aplinkybė neįrodoma, tai turi būti vertinama šalies, suinteresuotos, kad teismas pripažintų jos tvirtinamų faktinių aplinkybių teisingumą, nenaudai. Tačiau įrodinėjimo našta nėra vienintelis įrodinėjimo pareigos aspektas. Teismas gali prašyti kitos šalies pateikti įrodymus (pvz., pateikti turimą dokumentą), o tam tikrais konkrečiais atvejais teismas gali rinkti įrodymus ex officio.

Kalbant apie įrodymų kokybę, reikėtų pabrėžti, kad teismas turi būti visiškai įsitikinęs ginčo sprendimui esminių (reikšmingų) faktinių aplinkybių tikrumu. Jeigu teismas negali pasiekti visiško tikrumo, pagal įrodinėjimo naštos taisykles byla pralaimima.

b) Ar yra taisyklių, leidžiančių neįrodinėti tam tikrų faktų? Kokiais atvejais? Ar įmanoma šias prielaidas paneigti pateikus įrodymus?

Remdamasis priešingos šalies pripažinimu, vienodais abiejų šalių pareiškimais arba vienos šalies pareiškimu, kurio priešinga šalis, nepaisydama teismo perspėjimo, neginčija, teismas gali pripažinti faktines aplinkybes teisingomis, jeigu jis dėl jų neabejoja. Teismas gali pripažinti faktines aplinkybes, kurios, jo manymu, yra visuotinai žinomos, teisingomis. Ta pati taisyklė taikoma faktinėms aplinkybėms, kurios teismui oficialiai žinomos; teismas atsižvelgs į tokias faktines aplinkybes net jeigu šalys jomis nesiremia. Tačiau bylos nagrinėjimo metu teismas privalo informuoti šalis apie šias faktines aplinkybes. Žinoma, gali būti ginčijamos net išvardytos faktinės aplinkybės, o teismas neprivalo jų patvirtinti, jeigu abejoja jų teisingumu.

viršųviršų

Tam tikros teisės normos taip pat reglamentuoja kitas prielaidas (tėvystės prielaida, pastojimo dienos prielaida, įteikimo prielaida, mirusiu paskelbto asmens mirties prielaida ir t. t.). Paprastai prielaidas galima nuginčyti, t. y. jos turi būti laikomos teisingomis, kol neįrodoma priešingai. Tačiau taip pat yra ir nenuginčijamų prielaidų (pvz., visi 14 metų nesulaukę nepilnamečiai neturi veiksnumo), kurių negalima paneigti pateikus priešingus įrodymus.

2. Kiek teismas turi būti tikras dėl tam tikros faktinės aplinkybės, kad galėtų ja pagrįsti savo sprendimą?

Teismas turi būti visiškai įsitikinęs pagrindinių faktinių aplinkybių, kuriomis bus grindžiamas sprendimas, tikrumu. Aukštas tikrumo laipsnis nėra pakankamas teismo sprendimo pagrįstumui užtikrinti.

II. Įrodymų rinkimas

3. Ar įrodymams rinkti visuomet būtinas šalies prašymas ir ar teisėjas tam tikrais atvejais įrodymus gali rinkti savo iniciatyva?

Paprastai teismas priima nutartį dėl įrodymų rinkimo šalių prašymu. Tik įstatyme numatytais atvejais teismas gali priimti nutartį dėl įrodymų rinkimo, kai šalys dėl to nepateikia prašymo. Ši išimtinė taisyklė reiškia, kad teismas gali rinkti įrodymus ex officio tik nagrinėdamas specialias, paprastai išimtines, bylas (pvz., bylas dėl civilinio statuso).

4.

a) Jeigu šalies prašymas rinkti įrodymus patenkinamas, kokie turi būti tolesni veiksmai?

Teismas, remdamasis vienos iš šalių prašymu, priima nutartį dėl įrodymų rinkimo. Tolesni veiksmai priklauso nuo teismo nustatytų įrodinėjimo priemonių: jei duodami parodymai, teismas kviečia liudytoją, jei reikalinga eksperto išvada, teismas paskiria ekspertą ir t. t.

viršųviršų

b) Kokiais atvejais teismas gali atmesti šalies prašymą surinkti įrodymus?

Teismas neprivalo laikytis jokio prašymo dėl įrodymų arba sprendimo, kuriuo reikalaujama pateikti įrodymus. Teismas neįgyvendins sprendimo rinkti (papildyti arba pakartotinai rinkti) įrodymus, jeigu ginčui išspręsti įrodymai nereikalingi. Išskyrus įstatyme numatytus atvejus, teismas negali reikalauti pateikti įrodymų, jeigu dėl šalies kaltės prašymas pateikiamas per vėlai arba su sąžininga bylos eiga nesuderinamu būdu.

Tiksliai nėra nustatyta, kokiomis aplinkybėmis teismas turi atmesti šalių prašymą dėl įrodymų. Iš esmės teismas turi stengtis užkirsti kelią bylos vilkinimui ir privalo atmesti prašymą dėl įrodymų, jeigu jis yra akivaizdžiai nepriimtinas. Nutartis, susijusi su prašymu dėl įrodymų, negali būti skundžiama atskiruoju skundu, tačiau tokią nutartį galima ginčyti apskundžiant sprendimą dėl bylos esmės.

5.

a) Kokios yra įrodinėjimo priemonės?

Remiantis laisvo įrodymų vertinimo principu įstatyme nėra nustatytos konkrečios normos, numatančios galimas įrodinėjimo priemones, tačiau yra pateikiami pavyzdžiai, pvz., parodymai, ekspertų išvados, apžiūra, dokumentai ir kiti daiktiniai įrodymai. Tik prisiekus padaryti pareiškimai nėra galimas įrodinėjimo būdas, visi kiti būdai tinkami.

Pagal tiesioginių įrodymų principą teismas įrodymais gali laikyti bet kurį šalių veiksmą, netgi tylėjimą.

viršųviršų

b) Kokiais būdais gaunami įrodymai iš liudytojų ir ar šie būdai skiriasi nuo priemonių, naudojamų gaunant įrodymus iš ekspertų? Kokios yra rašytinių įrodymų ir eksperto išvadų (nuomonių) pateikimo taisyklės?

Parodymai gaunami apklausiant liudytojus. Liudytojai negali duoti parodymų raštu. Parodymai turi būti išklausomi bylą nagrinėjančiame teisme; tik išimtiniais atvejais liudytojai gali būti apklausiami jų namuose arba gyvenamojoje vietoje (pvz., jeigu liudytojas yra labai senas, serga, turi fizinę negalią ir t. t.). Norint surinkti įrodymus taip pat galima susisiekti su vietos teismu, kurio jurisdikcijos teritorijoje liudytojas gyvena.

Ekspertas savo išvadą gali pateikti žodžiu arba raštu: jeigu jis tyrimą atlieka teisme ir nedelsiant gali atsakyti į jam užduotus klausimus, tuomet įrodymus jis pateikia žodžiu, priešingu atveju jis tai atlieka raštu arba, jeigu yra nustatytas naujas galutinis terminas, žodžiu. Teismas nustato tinkamą terminą eksperto rašytinei išvadai pateikti.

Išklausęs parodymus arba išvadą, teismas gali užduoti klausimus liudytojui ir ekspertui, ir tuomet šalys gali pradėti apklausą.

c) Ar tam tikri įrodinėjimo būdai yra svaresni už kitus?

Atsižvelgiant į laisvą įrodymų vertinimo principą, skirtingų įrodymo priemonių svarumas nėra iš anksto nustatytas. Teismas faktus nustato įrodymų vertinimo etape lygindamas šalių ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus įrodymus; teismas vertina įrodymų visumą ir sprendimą priima pagal savo įsitikinimą.

viršųviršų

Vengrijos teisės sistemoje nenumatyta, kad vieni įrodymai turi didesnę įrodomąją galią nei kiti net ir tuo atveju, kai pateikiami viešieji ar privatūs dokumentai, turintys visišką įrodomąją vertę; įstatyme nustatyta, kad konkrečios rūšies dokumentai siejami su nuginčijama teisingumo prielaida, pagal kurią atitinkamų dokumentų turinys laikomas teisingu, kol neįrodoma priešingai.

Pagal įstatymą teismo, notaro arba kitos institucijos ar viešojo administravimo įstaigos pagal kompetenciją ir laikantis specialios formos popierine arba elektronine forma išduotas viešasis dokumentas visiškai patvirtina priemonę arba sprendimą ir juose pateiktų duomenų bei faktų tikslumą, taip pat juose išdėstytus paaiškinimus, jų datą bei rūšį. Pagal kitas teisės normas viešu paskelbtas dokumentas turi tokią pačią įrodomąją vertę.

Paprastai techninėmis arba cheminėmis priemonėmis viešajame dokumente padarytas įrašas (fotografija, vaizdo ar garso įrašas ir t. t.) arba pagal laikmenoje saugojamą originalų dokumentą parengtas dokumentas turi tokią pačią įrodomąją vertę kaip ir popierinis viešasis dokumentas, jeigu įrašą padaro arba pagal laikmenoje saugomą originalą dokumentą parengia teismas, notaras, kita institucija, viešojo administravimo įstaiga arba kiti šioms įstaigoms pavaldūs subjektai. Už dokumentų saugojimą atsakingos institucijos (pvz., archyvo) arba šiai prižiūrint parengtas įrašas arba dokumentas ir išduodančiosios institucijos arba įstaigos, atsakingos už dokumentų, parengtų pagal duomenų laikmeną, saugojimą, parengtas dokumentas taip pat turi vienodą įrodomąją vertę.

Institucijos, kuri turi įgaliojimus savo kompetencijos srityje ir konkrečia forma išduoti viešąjį dokumentą su kvalifikuotu parašu ir, jeigu įstatymo nustatyta, su laiko žyma, pagal viešąjį dokumentą parengtas elektroninis dokumentas turi tokią pačią įrodomąją vertę kaip ir originalus popierinis arba elektroninis viešasis dokumentas. Institucijos, turinčios įgaliojimus išduoti atitinkamą viešąjį dokumentą, pagal atskirame teisės akte konkrečiai nustatytą procedūrą parengtas elektroninis dokumentas ir dokumentas, kuris pagal įstatymą laikomas elektroniniu viešuoju dokumentu, turi tokią pačią įrodomąją vertę kaip ir originalus viešasis dokumentas.

viršųviršų

Institucijos, turinčios įgaliojimus savo kompetencijos srityje išduoti konkrečios formos viešuosius dokumentus, pagal privatų dokumentą parengtas dokumentas (įskaitant elektroninį dokumentą) visiškai patvirtina, kad šio dokumento turinys atitinka originalaus dokumento turinį. Jei rengiamas elektroninis dokumentas, jo įrodomajai vertei taip pat taikomas reikalavimas, kad institucija, turinti įgaliojimus išduoti viešąjį dokumentą, išduotų jį su kvalifikuotu elektroniniu parašu ir - jeigu teisės akte nustatyta - su laiko žyma, arba nurodytų, kad dokumentą parengė pagal atskirame teisės akte nustatytą procedūrą. Pagal privatų dokumentą naudojant viešojo dokumento formą parengtas dokumentas turi tokią pačią įrodomąją vertę kaip ir originalus dokumentas, kiek tai susiję su privataus dokumento turiniu.

Šios taisyklės taip pat taikomos užsienio viešiesiems dokumentams, jeigu juos patvirtino Vengrijos atstovybė užsienyje, turinti kompetenciją pagal dokumento išdavimo vietą. Toks patvirtinimas nereikalingas, jeigu su Vengrijos valstybe sudarytoje tarptautinėje sutartyje nėra reikalavimo patvirtinti tokį dokumentą.

Toliau nurodyti kriterijai turi būti išpildomi, kad privatūs dokumentai turėtų visišką įrodomąją vertę:

  1. dokumentą išduodantis asmuo pats surašė ir pasirašė dokumentą;
  2. pasirašant dokumentą du liudytojai patvirtina, kad dokumentą išduodantis asmuo jų akivaizdoje pasirašė dokumentą, kurio jis asmeniškai nesurašė, arba kad dokumentą išduodantis asmuo jų akivaizdoje pripažino, kad dokumente esantis parašas yra jo. Dokumente taip pat turi būti nurodoma liudytojų gyvenamoji vieta (adresas);
  3. dokumentą išduodančio asmens parašą arba inicialus patvirtino teisėjas arba notaras;
  4. juridinio asmens išduotas dokumentas, susijęs su verslo veikla, buvo tinkamai pasirašytas;
  5. kontrasignuodamas savo parengtą dokumentą, advokatas (juriskonsultas) patvirtina, kad dokumentą išduodantis asmuo jo akivaizdoje pasirašė ne savo asmeniškai surašytą dokumentą arba kad dokumentą išduodantis asmuo teisininko akivaizdoje patvirtino, kad dokumente esantis parašas yra jo, arba kad elektroninio dokumento su kvalifikuotu elektroniniu dokumentą išdavusio asmens parašu turinys yra identiškas advokato parengtam elektroniniam dokumentui;
  6. dokumentą išdavęs asmuo elektroninį dokumentą pažymėjo kvalifikuotu elektroniniu parašu.

Įrašas, padarytas pagal verslo įmonės išduotą arba saugomą dokumentą (195 straipsnio 2 dalis), ir bet koks iš duomenų laikmenos parengtas dokumentas visiškai patvirtina, kad tokio dokumento turinys yra tapatus originalaus dokumento turiniui, jeigu verslo įmonė, kuri padarė įrašą arba išdavė ar saugojo dokumentą, tinkamai patvirtino, kad įrašas arba dokumentas yra identiškas originaliam dokumentui. Elektroninis dokumentas, parengtas pagal verslo įmonės išduotą arba saugomą dokumentą, visiškai patvirtina, kad jo turinys atitinka originalaus dokumento turinį, jeigu įmonė, pagal dokumentą rengianti elektroninį dokumentą, jį pažymėjo kvalifikuotu elektroniniu parašu ir, jeigu teisės akte nustatyta, laiko žyma, ir jeigu įmonė parengė dokumentą pagal atskirame teisės akte nustatytą procedūrą. Įrodomoji dokumento, kurį parengė arba saugojo verslo įmonė, turinio vertė yra tokia pati, kaip ir originalaus dokumento, o jeigu dokumentas parengtas pagal viešąjį dokumentą, ji yra identiška privataus dokumento, turinčio visišką įrodomąją vertę, turinio įrodomajai vertei.

viršųviršų

Jeigu dokumentą išdavęs asmuo nemoka arba nesupranta kalbos, kuria surašytas dokumentas, dokumentas turi visišką įrodomąją vertę tik jeigu jame aiškiai nurodyta, kad vienas iš liudytojų arba tvirtinantis asmuo išaiškino dokumentą išdavusiam asmeniui jo turinį.

d) Ar norint įrodyti tam tikrus faktus privaloma taikyti konkrečius įrodinėjimo būdus?

Tam tikrose įstatymų nuostatose gali būti numatytos privalomos įrodymų priemonės, pvz., asmens, kuriam ketinama paskirti globą nagrinėjant bylą dėl globos, psichinės sveikatos tyrimas, kurį atlieka ekspertas.

6.

a) Ar pagal įstatymą liudytojai privalo duoti parodymus?

Taip.

b) Kokiais atvejais jie gali atsisakyti duoti parodymus?

Toliau nurodyti asmenys gali atsisakyti duoti parodymus:

  1. kurios nors iš šalių giminaitis (giminaitis - tai tiesiosios linijos giminaitis, tiesiosios linijos giminaičio sutuoktinis, įtėvis, globėjas, įvaikintas arba globojamas vaikas, brolis (sesuo), sutuoktinis (-ė), sužadėtinis (-ė), registruotas partneris, sutuoktinio (-ės) tiesiosios linijos giminaitis arba brolis (sesuo) ir brolio (sesers) sutuoktinė (-is));
  2. asmuo, kuris duodamas parodymus atskleistų savo paties arba giminaičio padarytą nusikaltimą;
  3. advokatas, gydytojas arba kuris nors kitas asmuo, turintis profesinę pareigą saugoti paslaptį, jeigu jie liudijimu pažeistų tokią pareigą, išskyrus atvejus, kai atitinkama šalis atleidžia juos nuo šios pareigos;
  4. tarpininkas ir ekspertas su ginču susijusioje tarpininkavimo procedūroje.

Pagal a ir punktus negalima atsisakyti duoti parodymų, jeigu:

viršųviršų

  1. byla susijusi su teisiniu sandoriu, kuriame liudytojas jau dalyvavo kaip vienos iš šalių atstovas arba kaip sandorio liudytojas, arba kuriame kuri nors iš šalių atstovavo liudytojui, arba jeigu liudytojas buvo atitinkamo teisinio santykio vienos iš šalių teisių turėtojas;
  2. byla susijusi su paveldėjimu, santuoka, liudytojo šeimos nario gyvybe arba mirtimi, vaiko rūpyba liudytojo šeimoje, išlaidomis arba nuosavybės teisėmis, pagrįstomis liudytojo šeimos santykiais.

c) Ar atsisakęs liudyti asmuo gali būti nubaustas arba priverstas duoti parodymus?

Teismas gali nurodyti atlyginti išlaidas, atsiradusias dėl to, kad:

  1. liudytojas arba ekspertas neatvyko į teismą, nepaisant galiojančio šaukimo (įsakymo), ir iš anksto nenurodė neatvykimą pateisinančios priežasties arba be leidimo išėjo iš teismo posėdžio;
  2. liudytojas atsisakė duoti parodymus ar bendradarbiauti arba ekspertas atsisakė pateikti išvadą, nenurodydami priežasties arba nepaisydami galutinio teismo sprendimo ir įspėjimo dėl pasekmių;
  3. ekspertas, kuris, nenurodęs pateisinamos priežasties, pavėluotai pateikė savo išvadą arba iki pasibaigiant galutiniam terminui nepranešė teismui apie tai, kad numatoma išvadą pateikti vėliau.

Teismas taip pat gali paskirti baudą. Be to, jis gali priimti nutartį dėl teismo posėdyje nedalyvavusio liudytojo arba eksperto atvesdinimo. Didžiausia bauda lygi 500 000 HUF, ji negali viršyti nagrinėjamo ginčo vertės.

d) Ar yra asmenų, iš kurių įrodymai negali būti gaunami?

Asmenys, iš kurių nesitikima gauti tikslių parodymų dėl jų fizinės arba protinės negalios, negali būti apklausiami kaip liudytojai. Liudytojams, kurie nebuvo atleisti nuo pareigos saugoti paslaptį, negali būti užduodami klausimai, kurie laikomi valstybės arba tarnybos paslaptimis, arba kuriems taikoma pareiga saugoti verslo paslaptis, išskyrus atvejus, kai pagal atskiras teisės nuostatas atitinkami klausimai nelaikomi verslo paslaptimis. Jeigu liudytojai apklausiami nepaisant šių nuostatų, jų parodymai negali būti panaudoti kaip įrodymai.

viršųviršų

7. Koks teismo ir šalių vaidmuo apklausiant liudytoją? Kokiomis sąlygomis liudytojas gali būti apklausiamas taikant naujausias technologijas, pvz., televiziją ar vaizdo konferenciją?

Teismas užduoda liudytojui klausimus. Šalys gali inicijuoti apklausą, ir teismas gali leisti šalims tiesiogiai užduoti klausimus liudytojui.

Liudytojas turi būti apklausiamas teisme arba kitame vietos teisme, jeigu jis gyvena arčiau to teismo arba jeigu tai patogiau dėl kitų praktinių priežasčių. Išimtiniais atvejais (jeigu liudytojas yra senyvo amžiaus, turi fizinę negalią ir t. t.) liudytojas gali būti apklaustas savo namuose arba gyvenamojoje vietoje.

III. Įrodymų vertinimas

8. Ar teismui priimant sprendimą yra apribojimų, jeigu šalis įrodymus surinko neteisėtu būdu?

Kadangi Vengrijoje taikomas laisvo įrodymų vertinimo principas, išsamių nuostatų dėl įrodymų rinkimo nėra. Tačiau norėdamas užkirsti kelią nekontroliuojamiems teisės pažeidimams, teismas neatsižvelgia į įrodymus, surinktus akivaizdžiai pažeidžiant įstatymus (pvz., asmens, kuris negali būti liudytoju, parodymai).

9. Ar mano parodymai bus laikomi įrodymais, jeigu esu viena bylos šalimi?

Remdamasis laisvų ir tiesioginių įrodymų principu, teismas kiekvieną veiksmą arba neveikimą bylos metu (pareiškimą, tylėjimą, nedalyvavimą, užmiršimą ir t. t.) laikys įrodymu. Tačiau kadangi šalims (priešingai nei liudytojams) netaikoma pareiga sakyti tiesą, teismas, priimdamas sprendimą pagal savo įsitikinimą, įvertins šalies veiksmus kartu su visomis bylos aplinkybėmis.

« Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas - Bendro pobūdžio informacija | Vengrija - Bendro pobūdžio informacija »

viršųviršų

Naujausia redakcija: 03-03-2008

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė