Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas - Vokietija

TURINIO LENTELE I. Įrodinėjimo pareiga  1. a) Kokios yra įrodinėjimo pareigos taisyklės?  b) Ar yra taisyklių, leidžiančių tam tikromis aplinkybėmis neįrodinėti tam tikrų faktų? Ar įmanoma šias prielaidas paneigti pateikus tam tikrus įrodymus?  2. Kiek teismas turi būti įsitikinęs tam tikro fakto egzistavimu, kad galėtų juo pagrįsti savo sprendimą?  II. Įrodymų rinkimas  3. Ar įrodymams rinkti visuomet yra būtinas šalies prašymas ir ar teisėjas tam tikrais atvejais įrodymus gali rinkti savo iniciatyva?  4. a) Jeigu šalies prašymas rinkti įrodymus patvirtinamas, kokie veiksmai atliekami toliau?  b) Kokiais atvejais teismas gali atmesti šalies prašymą gauti įrodymus?  5. a) Kokios yra įvairios įrodinėjimo priemonės?  b) Kokiais būdais gaunami liudytojų parodymai ir ar šie būdai skiriasi nuo priemonių, kurios naudojamos gaunant ekspertų parodymus? Kokios yra taisyklės, susijusios su rašytinių įrodymų ir eksperto pranešimų arba nuomonių pateikimu?  c) Ar tam tikri įrodinėjimo būdai yra įtikinamesni už kitus?  d) Ar norint įrodyti tam tikrus faktus yra privaloma taikyti konkrečias įrodinėjimo priemones?  6. a) Ar pagal įstatymą liudytojai privalo duoti parodymus?  b) Kokiais atvejais jie gali atsisakyti duoti parodymus?  c) Ar atsisakęs liudyti asmuo gali būti nubaustas arba priverstas duoti parodymus?  d) Ar yra kitų asmenų, iš kurių įrodymai negali būti gaunami?  7. Koks yra teismo ir šalių vaidmuo apklausiant liudytoją? Kokiomis sąlygomis liudytojas gali būti apklausiamas naudojant naujausias technologijas, tokias kaip televizija ar vaizdo konferencija?  III. Įrodymų vertinimas  8. Ar teismui yra nustatyti apribojimai dėl sprendimo priėmimo, jeigu šalis įrodymus gavo neteisėtu būdu?  9. Ar mano parodymai bus laikomi įrodymais, jeigu esu viena iš bylos šalių?

 

I. Įrodinėjimo pareiga

1.

a) Kokios yra įrodinėjimo pareigos taisyklės?

(Kuriai šaliai priklauso įrodinėjimo pareiga ir dėl kokių faktų reikia pateikti įrodymus? Kas atsitinka, jeigu negalima panaikinti abejonių, kilusių dėl konkretaus fakto?)

Įrodinėjimo pareigą reglamentuojančios taisyklės yra pagrįstos normomis, nustatančiomis ginčo šalių rašytinių pareiškimų pateikimo tvarką, t. y. materialine teise. Bendrasis principas yra toks, kad visos šalys turi įrodyti faktus savo naudai. Įstatymai taip pat nustato kai kurias išsamias įrodinėjimo pareigos taisykles.

Jeigu išnaudojus visas priimtinas įrodymų pateikimo procesines priemones vis dar yra abejojama esminiu klausimu, turi būti priimtas sprendimas, nustatantis, kuri iš šalių privalo įrodyti faktus, kurių negalima patvirtinti.

b) Ar yra taisyklių, leidžiančių tam tikromis aplinkybėmis neįrodinėti tam tikrų faktų? Ar įmanoma šias prielaidas paneigti pateikus tam tikrus įrodymus?

Pagal Vokietijos įstatymus nuo tam tikrų faktų įrodinėjimo pareigos yra atleidžiama šalies, kuriai priklauso įrodinėjimo pareiga, įrodinėjimo pareigą perkėlus priešingai šaliai arba šalį, kuriai priklauso įrodinėjimo pareiga, atleidus nuo reikalavimo pateikti įrodymus.

1. Įrodinėjimo pareigos perkėlimas

Šalies, kuriai paprastai priklauso įrodinėjimo pareiga, įrodinėjimo pareiga yra perkeliama priešingai šaliai. Tam tikrais atvejais teisės kalboje tai vadinama taisyklės ir išimties santykiu. Tuomet įrodinėjimo pareiga priklauso šaliai, kuri prašo taikyti išimtį. Pavyzdžiui, pagal Vokietijos civilinio kodekso 932 straipsnio 1 dalies 1 sakinį, 892 straipsnio 1 dalies 1 sakinį ir 2366 straipsnį įstatymų leidėjas daro prielaidą, kad pirkėjas yra sąžiningas. Įrodinėjimo pareigos perkėlimas ypač svarbus yra tais atvejais, kai atsakomybė atsiranda pagal Netinkamai vykdomų sutarčių įstatymą, kuriame yra nustatyta skolininko (atsakovo) pareiga įrodyti, kad jis nėra atsakingas už pareigos nesilaikymą pagal Civilinio kodekso 280 straipsnio 1dalies 2 sakinį.

viršų

2. Atleidimas nuo įrodinėjimo pareigos
1. Dėl įstatymuose nustatytų prielaidų šalis, kuriai priklauso įrodinėjimo pareiga, yra atleidžiama nuo šios pareigos, nes šalis turi tik pateikti ir įrodyti faktus, kuriais yra pagrįsta prielaida (ZPO (Civilinio proceso kodekso) 292 straipsnis). Įstatymuose nustatytos prielaidos gali būti taikomos tokiems faktams kaip prielaida, kad nekilnojamojo turto įkeitimo sertifikatas yra perduodamas kreditoriui atsižvelgiant į disponavimą šiuo sertifikatu (Civilinio kodekso 1117 straipsnio 3 dalis). Šios prielaidos taip pat gali būti susijusios su teisėmis, pvz., prielaida, kad paveldėjimo sertifikato savininkas turi paveldėtojo statusą (Civilinio kodekso 2365 straipsnis).

Teisinės prielaidos iš esmės gali būti paneigiamos pagal ZPO 292 straipsnį, jeigu nėra taikomos jokios kitos teisės nuostatos.

2. Įstatymuose nustatytos prielaidos a priori prilyginamos faktinėms prielaidoms, kuriomis yra pagrįsti prima facie įrodymai. Prima facie įrodymai – tai tokie įrodymai, kai faktas, kurį reikia įrodyti, yra būdingas įvykis esant įprastai įvykių eigai, kai atsižvelgiama į visas neginčytinas ir nustatytas aplinkybes. Prima facie įrodymai gali būti naudojami visų pirma nustatant priežastinį ryšį ir kaltę, pvz., kaltę, kai automobiliu atsitrenkiama į medį.

Priešinga šalis prielaidą gali ginčyti remdamasi faktais, kurie kelia didelių abejonių dėl to, ar esama įprastos įvykių eigos.

3. Teismų praktikoje įrodinėjimo pareiga vis dažniau yra apibrėžiama pagal specifinę rizikos sritį, pagrįstą nešališkumu ir sąžiningu interesų suderinimu. Svarbiausi pavyzdžiai yra šie:

Atsakomybė už gaminius su trūkumais (Civilinio kodekso 823 straipsnio 1 dalis)

Įrodinėjimo pareiga, susijusi su gaminiais su trūkumais, teisiškai pagrįstų teisių pažeidimu ir priežastiniu šių dviejų faktų ryšiu, priklauso ieškovui. Tuo tarpu gamintojas turi įrodyti, kad jis nėra kaltas.

viršų

Medikų atsakomybė

Šiuo atveju atleidimas nuo įrodinėjimo pareigos gali reikšti įrodinėjimo pareigos perkėlimą remiantis netinkamais arba neteisingais medicinos dokumentais (operacijų ataskaitos ir pacientų ligos istorijos). Kai medikai padaro šiurkščią klaidą, viskas, ką ieškovas turi įrodyti yra tai, kad tokia klaida galėjo sukelti tariamą sužalojimą. Jeigu reikia nustatyti faktinį priežastinį ryšį, įrodinėjimo pareiga, nuo jos atleidus ieškovą, gali būti perkelta gydytojui.

Išaiškinimo ir konsultavimo pareigos

Jeigu konkrečios sutartyje nustatytos išaiškinimo, informavimo ir konsultavimo pareigos nėra įvykdomos, pažeidėjas turi įrodyti, kad sužalojimas būtų atsiradęs, net jeigu jis būtų laikęsis pareigų. Esama prielaidos, kad sužalojimą patyrusi šalis būtų veikusi pagal jai suteiktą informaciją.

2. Kiek teismas turi būti įsitikinęs tam tikro fakto egzistavimu, kad galėtų juo pagrįsti savo sprendimą?

(Ar teismas turi būti visiškai įsitikinęs fakto tikrumu, ar užtenka, kad faktas yra labai tikėtinas, nors tam tikrų abejonių lieka?)

ZPO 286 straipsnis nustato pagrindinį procesinį laisvo įrodymų vertinimo principą. Pagal šį principą teismas turi teisę savo nuožiūra, atsižvelgdamas į visą bylos turinį ir išvadas, prie kurių buvo prieita remiantis visais surinktais įrodymais, nuspręsti, ar faktinė prielaida yra teisinga, ar klaidinga.

Akivaizdus arba aukšto laipsnio tikėtinumas nėra pakankamas faktui įrodyti, tačiau neturi būti atmetamos jokios abejonės. Remiantis teismų praktika viskas, ko reikia, – tai įtikinamas tikrumo laipsnis įprastame kasdieniame gyvenime, kuris kelia tam tikrų abejonių, tačiau jų visiškai neatmeta.

viršų

Yra viena išimtis, susijusi su būtinu įrodymų laipsniu tais atvejais, kai įstatymas pripažįsta faktų patikimumą. Prielaida yra patikima, jeigu akivaizdžiai tikėtina, kad ji yra teisinga. Norėdamos įrodyti patikimumą, šalys nebūtinai turi pateikti griežtus įrodymus (liudytojus, dokumentus, oficialius teismo tyrimus, ekspertų įrodymus arba šalių apklausą). Pavyzdžiui, gali būti leidžiama atlikti patvirtinimą prisiekus pagal ZPO 194 straipsnį.

II. Įrodymų rinkimas

3. Ar įrodymams rinkti visuomet yra būtinas šalies prašymas ir ar teisėjas tam tikrais atvejais įrodymus gali rinkti savo iniciatyva?

Taikant principą, kad civilinėje byloje ieškinys turi būti nagrinėjamas remiantis faktais ir šalių prašymais, šalys turi pateikti svarbius faktus ir jų įrodymus. Teismas savo iniciatyva negali pateikti faktų, kuriais pagrįstų savo sprendimą. Šie apribojimai nustatyti atsižvelgiant į informavimo ir išaiškinimo pareigas, kurių teismas turi laikytis pagal ZPO 139 straipsnį.

Kai kuriais atvejais teismas gali rinkti įrodymus prieštaraudamas šiam principui, tačiau tai turi būti daroma siekiant, kad šalys pateiktų pagrįstus faktus, ir tai negali būti naudojama faktams nagrinėti.

Teismas gali priimti nutartį dėl oficialaus tyrimo arba eksperto pranešimo (ZPO 144 straipsnis), dokumentų pateikimo (ZPO 142 straipsnis) ir šalies tolesnės apklausos (ZPO 448 straipsnis). Teismas taip pat gali šalį apklausti (pagal ZPO 448 straipsnį), kai nagrinėjimo išvadų arba surinktų įrodymų teismui nepakanka norint įsitikinti fakto, kuris turi būti įrodytas, teisingumu arba melagingumu. Taip pat turi būti pasiektas tam tikras pradinis fakto, kuris turi būti įrodytas, tikėtinumo laipsnis.

viršų

4.

a) Jeigu šalies prašymas rinkti įrodymus patvirtinamas, kokie veiksmai atliekami toliau?

Šaliai pateikus klausimus, dėl kurių turi būti surinkti įrodymai, teismas lieps jai surinkti įrodymus. Paprastai tai daroma žodinio bylos nagrinėjimo metu arba pagal ZPO 358 straipsnį priėmus oficialią nutartį dėl įrodymų surinkimo. Pagal ZPO 359 straipsnį nutartyje turi būti aprašyti ginčo faktai, kurių įrodymus reikia surinkti, priemonės, kurias naudojant įrodymai turi būti renkami, taip pat nurodyta liudytojų ir ekspertų, kurie turi būti apklausti, arba šalių, kurios turi būti apklaustos, vardai ir pavardės ir aprašytos šalys, kurios prašo taikyti šias įrodinėjimo priemones.

Tuomet įrodymai renkami pagal atitinkamas teisės nuostatas (ZPO 355–484 straipsniai). Reikia laikytis tiesioginio dalyvavimo (ZPO 355 straipsnis) ir šalių atvirumo (ZPO 357 straipsnis) principų.

Pagal tiesioginio dalyvavimo principą įrodymai turi būti pateikiami bylą nagrinėjančiam teismui, kuris juos taip pat turi įvertinti. Įstatymuose yra nustatyta tik viena išimtis, kai atsakomybė už įrodymų rinkimą gali būti perduota proceso teismui (ZPO 361 straipsnis) arba kitam teismui (ZPO 362 straipsnis). Pagal šalių atvirumo principą šalys turi teisę dalyvauti išankstinėje liudytojų apklausoje ir taip pat turi teisę apklausti liudytojus (ZPO 397 straipsnis).

Pagal ZPO 285 straipsnį surinkti įrodymai sudaro žodinio bylos nagrinėjimo pagrindą, kuris vyksta išklausius šalis. Pagal ZPO 286 straipsnį teismas, naudodamasis savo nuožiūros teise ir remdamasis bylos išvadomis bei surinktais įrodymais, turi nustatyti faktus.

viršų

b) Kokiais atvejais teismas gali atmesti šalies prašymą gauti įrodymus?

Prašymas gauti įrodymus gali būti atmestas remiantis procesiniais pagrindais arba pagal įrodymus reglamentuojančias taisykles, jeigu:

• faktų nereikia įrodinėti pateikiant įrodymus, t. y. faktai jau įrodyti, yra akivaizdūs arba neginčijami;
• faktai nėra esminiai, t. y. neturi jokios įtakos priimant sprendimą;
• renkant įrodymus, patvirtinančius teigiamus faktus, naudotos netinkamos priemonės (labai retais atvejais, kai įrodymai neturi būti vertinami prieš juos renkant);
• įrodymų rinkimo priemonės nėra realios;
• įrodymų rinkimo priemonės nėra priimtinos, pvz., pateikus neteisėtą ieškinį, nežinant faktų, arba liudytojų pareiga tylėti (išskyrus atvejus, kai jie atleidžiami nuo šios pareigos);
• įrodymų rinkimas priklauso nuo teismo nuožiūros, pvz., nustatant nuostolių dydį pagal ZPO 287 straipsnį;
• faktai kitoje byloje buvo nustatyti kaip turintys teisinę galią ir kaip tokie, kurių privalo laikytis abi šalys;
• prašymas pateikti įrodymus atmetamas remiantis tuo, kad jis pateiktas netinkamu laiku (ZPO 296 straipsnio 1 dalis);
• įrodymus rinkti trukdo neapibrėžtos trukmės kliūtis, pasibaigęs atitinkamas terminas arba bylos nagrinėjimas užtruko dėl kitų priežasčių (ZPO 356 straipsnis).

5.

a) Kokios yra įvairios įrodinėjimo priemonės?

(1) Oficialus teismo tyrimas (ZPO 371–372a straipsniai)

viršų

Tai yra tiesioginis fizinis įrodymų tyrimas, kurį atlieka teisėjas. Tai taip pat suprantama kaip lietimas, uodimas, klausymas ir ragavimas. Dėl to garso ir vaizdo įrašai bei kompiuterio įrašai taip pat gali būti tiriami.

(2) Liudytojų parodymai (ZPO 373–401 straipsniai)

Liudytojai gali patvirtinti įvykius, kurie įvyko praeityje ir kuriuos jie patys matė, ir dėl to jie yra nepakeičiami, skirtingai nei ekspertai.

Liudytojai nėra ginčo šalys.

Jeigu liudytojas kviečia konkretų ekspertą patikrinti faktus, šis nėra laikomas ekspertu (ZPO 414 straipsnis), pvz., gydytojas nelaimingo atsitikimo metu patirtų sužalojimų atveju.

(3) Ekspertai (ZPO 402–414 straipsniai)

Ekspertai teisėjui faktams įvertinti suteikia specialiųjų žinių, kurių jis neturi. Ekspertai patys nenustato faktų. Jų yra prašoma tik pateikti subjektyvų įvertinimą, pagrįstą nustatytais faktais.

Tik tuomet, kai faktams nustatyti yra reikalingos ekspertų specialiosios žinios, gali būti kreipiamasi į ekspertą, kad šis pateiktų išvadas. Pavyzdžiui, gydytojo diagnozė.

Privataus eksperto pranešimas, kurio prašė viena iš šalių, gali būti priimamas kaip eksperto įrodymai tik išimtiniais atvejais abiejų šalių sutikimu.

(4) Dokumentai (ZPO 415–444 straipsniai)

Dokumentai pagal ZPO yra rašytinės deklaracijos. Įstatymas nustato skirtumą tarp viešųjų dokumentų (ZPO 415, 417 ir 418 straipsniai) ir privačiųjų dokumentų (ZPO 416 straipsnis).

(5) Šalių apklausa (ZPO 445–455 straipsniai)

Šalių apklausa papildo kitas įrodymų formas ir yra priimtina tik siekiant papildyti pagrindinius įrodymus (ZPO 445 straipsnio 2 dalis). Šalys gali būti apklaustos tik priešingai šaliai arba teismui sutikus.

viršų

b) Kokiais būdais gaunami liudytojų parodymai ir ar šie būdai skiriasi nuo priemonių, kurios naudojamos gaunant ekspertų parodymus? Kokios yra taisyklės, susijusios su rašytinių įrodymų ir eksperto pranešimų arba nuomonių pateikimu?

Visos įrodymų formos turi vienodą įrodomąją galią, nes teismas savo nuožiūra vertina įrodymus. Vienintelis skirtumas – tai būdai, taikomi renkant įrodymus.

Pagal ZPO 394 straipsnio 1 dalį visi liudytojai turi būti apklausiami atskirai, nedalyvaujant liudytojams, kurie bus apklausiami vėliau. Prieštaraujančius parodymus pateikiantys liudytojai gali būti apklausiami surengus akistatą (ZPO 394 straipsnio 2 dalis).

Liudytojai prieš apklausą yra įspėjami, kad jie turi sakyti tiesą, ir dėl to jų gali būti prašoma prisiekti pagal ZPO 395 straipsnio 1 dalį. Liudytojų yra prašoma pateikti asmeninę informaciją (ZPO 395 straipsnio 2 dalis), ir tuomet jie yra apklausiami dėl bylos aplinkybių (ZPO 396 straipsnis). Teismas visais būdais padeda liudytojams duoti parodymus. Teismas taip pat gali užduoti papildomus klausimus liudytojams, kad šie paaiškintų tam tikras aplinkybes arba užtikrintų, kad jų parodymai yra baigti.

Šalys turi teisę dalyvauti apklausiant liudytojus ir užduoti jiems klausimus. Paprastai šalims yra leidžiama pateikti klausimus, kurie bus užduoti liudytojams, tuo tarpu teisinis atstovas gali tiesiogiai užduoti klausimus liudytojams (ZPO 397 straipsnis).

Taisyklės, reglamentuojančios liudytojų apklausą, taip pat yra taikomos ekspertams ir byloje dalyvaujančių šalių apklausai (ZPO 402 ir 451 straipsniai).

viršų

Turi būti pateikiami dokumentiniai įrodymai. Jeigu įrodymus pateikianti šalis neturi atitinkamo dokumento, tačiau jį turi priešinga šalis arba trečioji šalis, teismas prašys, kad ši priešinga šalis arba trečioji šalis pateiktų dokumentą (ZPO 421 ir 428 straipsniai). Pareiga pateikti dokumentus yra nustatyta Civiliniame kodekse ir ji taikoma, kai įrodymus pateikiantis asmuo gali prašyti, kad priešinga šalis arba trečioji šalis paskelbtų arba pateiktų dokumentą (ZPO 422 straipsnis). Šios pareigos taikymo pagrindai turi būti įrodyti (ZPO 424 straipsnio 5 punkto 2 sakinys). Rašytiniai ekspertų pranešimai arba nuomonės pagal ZPO taip pat yra laikomi dokumentais.

c) Ar tam tikri įrodinėjimo būdai yra įtikinamesni už kitus?

(pvz., rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai, patvirtinti dokumentai ir privatūs dokumentai)

Iš esmės ne. Visos įrodymų formos turi vienodą įrodomąją galią remiantis principu, pagal kurį reikalaujama, kad teismas įrodymus vertintų savo nuožiūra (ZPO 286 straipsnis). Pagal šį principą visi surinkti įrodymai sudaro teismo vertinimo pagrindą. Tik išimtiniais atvejais teisėjai privalo atsižvelgti į privalomas su įrodymais susijusias taisykles, pvz., taisykles, kurios taikomos bylos medžiagos (ZPO 165 straipsnis), teismo sprendimo (ZPO 341 straipsnis) arba kitų dokumentų (ZPO 415–418 straipsniai) įrodomajai vertei.

d) Ar norint įrodyti tam tikrus faktus yra privaloma taikyti konkrečias įrodinėjimo priemones?

(pvz., ar reikia pateikti rašytinius įrodymus, kai skolos dydis viršija tam tikrą sumą?)

viršų

Ne, ZPO nenustato jokių privalomų įrodymų formų, susijusių su konkrečių faktų įrodymu.

Yra viena išimtis, tačiau ji taikoma tik tam tikrų rūšių byloms. Bylose, kuriose nagrinėjami ieškiniai, susiję su dokumentais, vekseliais arba čekiais, ieškinį pagrindžiantys įrodymai gali būti pateikiami tik dokumentų forma; įrodymai, susiję su visais kitais faktais, yra priimtini tik dokumentų forma arba apklausiant atitinkamas šalis (ZPO 592 ir kiti straipsniai).

6.

a) Ar pagal įstatymą liudytojai privalo duoti parodymus?

Visi liudytojai, kurie priklauso Vokietijos teismų jurisdikcijai ir buvo iškviesti liudyti, turi atvykti į teismo posėdį, duoti parodymus ir prisiekti.

Pagal ZPO 378 straipsnį liudytojo pareiga duoti parodymus yra ir pareiga patikrinti, ką jis žino remiantis dokumentais, ir atgaivinti savo atmintį. Nėra pareigos apklausti liudytojus apie jiems nežinomus faktus.

b) Kokiais atvejais jie gali atsisakyti duoti parodymus?

(Jeigu liudytojai yra, pavyzdžiui, kraujo arba santuokos ryšiais susiję su viena iš bylos šalių (kokio laipsnio?) arba jeigu liudytojų parodymai padarys jiems žalos)

Atitinkamos ZPO taisyklės reglamentuoja liudytojų teisę atsisakyti duoti parodymus dėl jų asmeninių santykių su viena iš šalių (383 straipsnis) ir teisę dėl pagrįstų priežasčių neatsakyti į konkrečius klausimus (384 straipsnis).

Liudytojų teisė atsisakyti duoti parodymus pagal ZPO 383 straipsnį yra pagrįsta jų šeiminiais santykiais arba jų profesinio pasitikėjimo pareiga, ir tokiu būdu yra siekiama išvengti interesų konflikto.

viršų

Tai taikoma susižadėjusiems asmenims (1), sutuoktiniams (2) ir kartu gyvenantiems asmenims (3) santuokos ar gyvenimo kartu metu arba net šiam laikui pasibaigus. Kiekvienas asmuo, kuris yra arba buvo kraujo ar santuokos ryšiais susijęs arba turi ar turėjo trečiojo laipsnio šalutinius giminystės santykius arba antrojo laipsnio santuokos santykius (3), taip pat gali būti atleistas nuo pareigos duoti parodymus. Šalutiniai giminystės santykiai – tai yra ne tiesioginė giminystė, o kilmė iš to paties trečiojo asmens. Kraujo santykio laipsnis arba santuokos laipsnis nustatomas pagal gimimų skaičių.

Pagal ZPO 383 straipsnį kunigai ir kiti dvasininkai (4), asmenys, kurie yra arba buvo periodinės spaudos ar radijo ir televizijos programų profesionalūs dalyviai jas rengiant, gaminant arba platinant (5), ir asmenys, kuriems, atsižvelgiant į jų darbą, pareigas ar profesiją, yra patikėta informacija, kurios negalima atskleisti dėl šios informacijos pobūdžio arba dėl teisinės nuostatos (6), taip pat neturi pareigos duoti parodymų.

Liudytojų teisė atsisakyti duoti parodymus dėl profesinių priežasčių taikoma visai pirmiau nurodytų asmenų dėl jų konkrečios padėties žinomai informacijai.

ZPO 384 straipsnyje nustatyta liudytojų teise atsisakyti duoti parodymus siekiama apsaugoti juos nuo parodymų davimo pasekmių. Tai suteikia liudytojams teisę neatsakyti į konkrečius klausimus, tačiau nesuteikia jiems teisės visiškai atsisakyti duoti parodymus. Tuo tarpu tokią teisę suteikia ZPO 383 straipsnis.

Teisė atsisakyti duoti parodymus pagal ZPO 384 straipsnį taikoma klausimams, į kuriuos atsakydami liudytojas arba šeiminiais santykiais, nurodytais ZPO 383 straipsnyje, susijęs asmuo gali patirti tiesioginių finansinių nuostolių (1) arba atskleisti negarbingą savo elgesį, arba dėl atsakymų į šiuos klausimus jiems gali grėsti baudžiamoji arba administracinė atsakomybė (2). Liudytojai taip pat neturi atsakyti į klausimus, jeigu tai priverstų juos atskleisti prekybos arba verslo paslaptį (3).

viršų

ZPO 385 straipsnis nustato tam tikras išimtis, susijusias su liudytojų teise atsisakyti duoti parodymus pagal ZPO 383 ir 384 straipsnius. Ypač reikia atkreipti dėmesį į 385 straipsnio 2 dalį, pagal kurią kunigai, kiti dvasininkai ir asmenys, kurie remiantis materialine teise pagal ZPO 383 straipsnio 1 dalies 6 punktą neprivalo duoti parodymų, yra atleidžiami nuo pareigos neatskleisti informacijos ir dėl to išlaiko jiems priklausančią pareigą duoti parodymus.

c) Ar atsisakęs liudyti asmuo gali būti nubaustas arba priverstas duoti parodymus?

Taip. Jeigu šaukimą gavęs liudytojas neatvyksta, teismas, remdamasis ZPO 380 straipsnio 1 dalimi, paskirs jam administracinę baudą ir jeigu ji nebus sumokėta, tuomet paskirs laisvės atėmimo bausmę. Pagal EGSTB (Baudžiamojo kodekso įsigaliojimo įstatymo) 6 straipsnio 1 dalį bauda gali būti nuo 5 EUR iki 1000 EUR, o pagal EGSTB 6 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausmė gali būti nuo vienos dienos iki šešių savaičių. Liudytojai taip pat turi sumokėti dėl jų neatvykimo atsiradusias išlaidas.

Jeigu liudytojas neatvyksta ir antrą kartą, pagal ZPO 380 straipsnio 2 dalį jis gali būti prievarta atvesdintas į bylos nagrinėjimą, be to, jam taip pat bus skirta administracinė bauda. Šios priemonės nėra vykdomos, jeigu jis laiku tinkamai atsiprašo. Jeigu atsiprašymas nepateikiamas laiku, liudytojas turi paaiškinti, kodėl jis nėra atsakingas už vėlavimą (ZPO 381 straipsnis).

Jeigu liudytojas atsisako liudyti arba prisiekti nenurodęs priežasties arba nurodęs priežastį, kuri teisiškai nėra pagrįsta, jam gali būti taikomos tos pačios ZPO 390 straipsnio 1 dalyje nurodytos priemonės, taip pat ir tos, kurios taikomos liudytojui, neatvykusiam į teismą ir nepateikusiam atsiprašymo. Jeigu liudytojas atsisako atvykti į teismą trečią kartą, jis gali būti sulaikytas siekiant gauti parodymus, susijusius su prašymu, tačiau jis sulaikomas tik tol, kol teismas nagrinėja bylą (ZPO 390 straipsnio 2 dalis).

viršų

d) Ar yra kitų asmenų, iš kurių įrodymai negali būti gaunami?

(suaugusieji, kurie negali sudaryti teisinių sandorių, nepilnamečiai, asmenys, turintys tokius pačius interesus kaip ir viena iš šalių, nusikaltimų padarymu apkaltinti asmenys)

Ne, bendro draudimo būti liudytoju nėra. Visi asmenys, kurie dėl savo psichinės būklės gali suprasti atitinkamus klausimus ir atsakyti į juos, nepaisant jų amžiaus ar galėjimo sudaryti teisinius sandorius, gali būti liudytojais.

Nėra konkrečių taisyklių, reglamentuojančių asmenų, kurie anksčiau buvo bausti už tyčinį melagingų parodymų davimą arba priesaikos sulaužymą, padėtį.

Liudytoju negali būti joks asmuo, kuris tiesiogiai dalyvauja byloje kaip šalis arba yra byloje dalyvaujančios šalies teisinis atstovas. Viena išimtis yra taikoma šalių bendrininkavimo atveju dėl faktų, išimtinai susijusių su kitomis šalimis bendrininkėmis. Tam tikromis aplinkybėmis atstovas gali būti liudytoju, jeigu byloje nagrinėjamas klausimas nėra susijęs su klausimais, dėl kurių jis atstovauja šaliai. Registruotas atstovas gali, pavyzdžiui, duoti parodymus dėl faktų, nesusijusių su jo pareigomis byloje, kurioje jo atstovaujamas asmuo yra šalis.

Asmens tinkamumo būti liudytoju klausimas išsprendžiamas bylos nagrinėjimo etape.

7. Koks yra teismo ir šalių vaidmuo apklausiant liudytoją? Kokiomis sąlygomis liudytojas gali būti apklausiamas naudojant naujausias technologijas, tokias kaip televizija ar vaizdo konferencija?

(Kas vadovauja liudytojų apklausai? Ar teisėjas gali užduoti klausimus liudytojams? Ar priešinga šalis turi teisę užduoti klausimus liudytojams?)

viršų

Liudytojus apklausia teismas. Pirmosios instancijos teismo narys gali būti paskirtas liudytojus apklausiančiu teisėju. Šiuo atveju dažnai taikoma ZPO 375 straipsnio 1a dalis.

Kiekvienas liudytojas turi būti apklausiamas atskirai ir nedalyvaujant liudytojams, kurie bus apklausiami vėliau (ZPO 395 straipsnio 1 dalis). Prieštaraujančius parodymus pateikiantys liudytojai gali būti suvesti į akistatą (ZPO 394 straipsnio 2 dalis).

Šalys turi teisę dalyvauti liudytojų apklausos metu ir pateikti jiems klausimus. Paprastai šalims leidžiama tik pateikti klausimus, tuo tarpu jų teisiniai atstovai gali tiesiogiai užduoti klausimus liudytojui (ZPO 397 straipsnis).

Liudytojai gali būti apklausiami naudojantis vaizdo konferencija, jeigu tai aptariama su atitinkamomis šalimis ir jos su tuo sutinka (ZPO 128a straipsnio 2 dalis). Liudytojų arba ekspertų sutikimo reikalaujama, jeigu transliacija turi įtakos jų kaip asmenų teisėms.

III. Įrodymų vertinimas

8. Ar teismui yra nustatyti apribojimai dėl sprendimo priėmimo, jeigu šalis įrodymus gavo neteisėtu būdu?

(pvz., neteisėti magnetofono įrašai ir t. t.)

Teismui gali būti uždrausta remtis įrodymais atsižvelgiant į konkrečias įstatymuose nustatytas taisykles, pvz., draudimas disponuoti teismo sprendimais, kurie buvo ištrinti arba bus ištrinti iš Federalinio centrinio registro (BZRG (įstatymas, reglamentuojantis Federalinio centrinio registro veiklą) 51 straipsnis).

Pagal Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo praktiką teismui gali būti uždrausta įrodymais disponuoti tais atvejais, kai renkant įrodymus buvo pažeistos Konstitucijos ginamos asmens teisės ir disponavimas įrodymais negali būti pateisinamas vien interesų suderinimu.

viršų

Pagal šią teismo praktiką, pavyzdžiui, teismas negali disponuoti įrodymais, gautais slapta įrašius pokalbį. Tai taip pat taikoma mažiesiems siųstuvams, mikrofonams arba pokalbių pasiklausymo garso sistemoms, arba neteisėtai gautiems asmens dokumentams, pvz., dienoraščiams arba intymiems laiškams.

Tačiau visais šiais atvejais sprendimas gali būti priimamas atskirai, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, suderinant prieštaraujančias teises, kuriomis galima pasinaudoti neteisėtai gavus įrodymus, jeigu tai neturi įtakos asmens privataus gyvenimo esminei sričiai.

Atskiras sprendimas turi būti priimamas siekiant nustatyti, ar toks draudimas prieštarauja procesinei teisei kiekvienos nuostatos atveju. Bylos trūkumai, visų pirma bylos nagrinėjimo tvarka, gali būti ištaisyti pagal ZPO 295 straipsnio 1 dalį. Pavyzdžiui, šalies kaip liudytojo apklausa nėra būtinas procesinis pažeidimas, t. y. įrodymai gali būti panaudoti, jeigu šalys nepasinaudoja nuostata arba nepateikia prieštaravimo dėl trūkumo iki vėlesnio žodinio bylos nagrinėjimo pabaigos. Informacijos apie liudytojų teisę atsisakyti duoti parodymus nepateikimas taip pat gali būti ištaisytas pagal ZPO 295 straipsnio 1 dalį.

Tačiau laikytis taisyklių, reglamentuojančių viešąjį interesą, yra privaloma (ZPO 295 straipsnio 2 dalis). Teismas turi atsižvelgti į visas aplinkybes, pvz., išankstinės bylos nagrinėjimo sąlygas, teisinių teisės gynimo būdų priimtinumą ir teisėjų nušalinimą.

9. Ar mano parodymai bus laikomi įrodymais, jeigu esu viena iš bylos šalių?

Kaip jau buvo paaiškinta 5 klausimo a ir c dalyse, šalių apklausa tam tikromis aplinkybėmis gali būti įrodymų rinkimo priemone. Vertinti tokius įrodymus paliekama teismo nuožiūrai (ZPO 286 straipsnis).

« Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas - Bendro pobūdžio informacija | Vokietija - Bendro pobūdžio informacija »

viršų

Naujausia redakcija: 28-08-2007