Europos Komisija > ETIT > Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas > Čekija

Naujausia redakcija: 16-04-2007
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas - Čekija

 

TURINIO LENTELE

I. Įrodinėjimo pareiga I.
1.
a) Kokios yra įrodinėjimo pareigos taisyklės? a)
b) Ar yra taisyklių, leidžiančių neįrodinėti tam tikrų faktų? Kokiais atvejais? Ar įmanoma šias prielaidas paneigti pateikiant įrodymus? b)
2. Kiek teismas turi būti įsitikinęs tam tikro fakto egzistavimu, kad galėtų juo pagrįsti savo sprendimą? 2.
II. Įrodymų rinkimas II.
3. Ar įrodymams rinkti visuomet yra būtinas šalies prašymas ir ar teisėjas tam tikrais atvejais įrodymus gali rinkti savo iniciatyva? 3.
4.
a) Jeigu šalies prašymas rinkti įrodymus patvirtinamas, kokie veiksmai atliekami toliau? a)
b) Kokiais atvejais teismas gali atmesti šalies prašymą gauti įrodymus? b)
5.
a) Kokios yra skirtingos įrodinėjimo priemonės? a)
b) Kokie yra įrodymų gavimo iš liudytojų būdai ir ar jie skiriasi nuo priemonių, kurios naudojamos gaunant įrodymus iš ekspertų? Kokios yra taisyklės, susijusios su rašytinių įrodymų ir eksperto pranešimų (nuomonių) pateikimu? b)
c) Ar tam tikri įrodinėjimo būdai yra įtikinamesni už kitus? c)
d) Ar norint įrodyti tam tikrus faktus yra privaloma taikyti konkrečius įrodinėjimo būdus? d)
6.
a) Ar pagal įstatymą liudytojai privalo duoti parodymus? a)
b) Kokiais atvejais jie gali atsisakyti duoti parodymus? b)
c) Ar atsisakęs liudyti asmuo gali būti nubaustas arba priverstas duoti parodymus? c)
d) Ar yra asmenų, iš kurių įrodymai negali būti gaunami? d)
7. Koks yra teismo ir šalių vaidmuo apklausiant liudytoją? Kokiomis sąlygomis liudytojas gali būti apklausiamas naudojant naujausias technologijas, pvz., televiziją ar vaizdo konferenciją? 7.
III. Įrodymų vertinimas III.
8. Ar teismui yra nustatyti apribojimai priimti sprendimą, jeigu šalis įrodymus gavo neteisėtu būdu? 8.
9. Ar mano parodymai bus laikomi įrodymais, jeigu esu viena iš bylos šalių? 9.

 

I. Įrodinėjimo pareiga

1.

a) Kokios yra įrodinėjimo pareigos taisyklės?

Įrodinėjimo pareiga atsiranda dėl „pareigos pareikšti faktus“, kuriuos iš esmės nustato teisės normos, pagal kurias teisme turi būti įvykdoma teisė; visų pirma tai yra konkrečioje byloje pateikiamų faktų visuma. Civilinio proceso kodeksas nustato, kad kiekviena šalis turi įrodyti savo reikalavimus pateikdama atitinkamus įrodymus – tai yra žinoma kaip įrodinėjimo pareiga. Paprastai įrodinėjimo pareigą turi visi asmenys, kurie pareiškia su konkrečia byla susijusį reikalavimą.

Visos šalys turi įvykdyti faktų pareiškimo ir įrodinėjimo pareigą tiek, kiek to reikia norint įrodyti atitinkamą reikalavimą. Jeigu šalies pareikšti faktai ir pateikti įrodymai yra nepakankami, teismas turi pareigą apie tai pranešti šaliai.

Jeigu teismas nustato, kad kurios nors šalies pareikšti faktai nebuvo įrodyti teismo procese, tai šaliai reikia pranešti, kad turi būti pateikiami įrodymai, kurie patvirtintų visus reikalavimus, ir jeigu šalis nevykdo šios pareigos, ji gali pralaimėti bylą. Tačiau teismas šią informaciją turi pateikti bylos nagrinėjimo metu, o ne rašytine forma (pvz., teismo šaukime į teismą).

Jeigu teismas abejoja tam tikrų faktų tikrumu, jis paprašo šalies pateikti papildomus įrodymus. Jeigu faktus galima įrodyti tik panaudojant eksperto žinias, teismas paprastai paveda ekspertui pateikti nuomonę; jeigu teismas abejoja eksperto nuomonės teisingumu, ši nuomonė turi būti papildoma arba turi būti parengiama nauja nuomonė.

viršųviršų

b) Ar yra taisyklių, leidžiančių neįrodinėti tam tikrų faktų? Kokiais atvejais? Ar įmanoma šias prielaidas paneigti pateikiant įrodymus?

Įrodinėti nereikia visuotinai žinomų faktų (t. y. didelei konkrečios vietos ir konkretaus laikotarpio žmonių grupei, taip pat ir teisėjams, žinomi faktai) arba faktų, kurie teismui yra žinomi dėl kitos jo veiklos ar dėl teisės aktų, kurie išleisti ir paskelbti Čekijos įstatymų sąvade. Teismas apie užsienio teisę gali sužinoti pats ją nagrinėdamas, naudodamasis Teisingumo ministerijos pateiktu pranešimu arba eksperto nuomone. Visi šie faktai gali būti paneigiami pateikiant įrodymus.

Tam tikrų kategorijų faktams įstatymas gali nustatyti prielaidą (tokių prielaidų sąrašas nėra šio dokumento nagrinėjimo dalykas; jos turėtų būti nustatomos pagal konkrečią bylą reglamentuojantį materialinės teisės įstatymą); gali būti paneigiamos prielaidos, dėl kurių leidžiama pateikti priešingus įrodymus, ir išimtiniais atvejais nepaneigiamos prielaidos, kurių paneigti negalima. Esant paneigiamai prielaidai, teismas laiko šią prielaidą įrodyta, jeigu nė viena iš šalių nepateikia šią prielaidą paneigiančių įrodymų ir taip priešingai neįrodo bylos faktų. Kai kurios paneigiamos prielaidos gali būti paneigiamos tik per tam tikrą įstatyme nustatytą terminą.

Kitą faktų, kurių nereikia įrodinėti ir kuriuos paneigiančių įrodymų net neleidžiama pateikti, grupę sudaro kompetentingų institucijų priimti sprendimai, kuriais nustatomas nusikaltimo, nusižengimo arba kitokio administracinio pažeidimo padarymas, ir už šiuos teisės pažeidimus teisės pažeidėjai yra baudžiami taikant atskiras taisykles ar sprendimus. Minėtai faktų grupei taip pat priklauso sprendimai dėl asmens statuso. Tačiau teismas neturi pareigos remtis sprendimu, kuriuo konstatuojamas nusikaltimo padarymas, arba sprendimu, kuriuo nustatomas kaltininkas, jeigu sprendimas buvo priimtas bylą išnagrinėjus vietoje. Teismui neprivalomi jokie kiti baudžiamieji nuosprendžiai arba sprendimai dėl administracinės teisės pažeidimų.

viršųviršų

Speciali paneigiamos prielaidos rūšis yra faktai, kuriais teigiama, kad šalis tiesiogiai arba netiesiogiai patyrė diskriminaciją dėl savo lyties ar kitų aplinkybių. Įrodinėjimo pareiga šiuo atveju priklauso priešingai šaliai, kuri turi įrodyti, kad kita šalis nebuvo diskriminuojama.

Kai faktai įrodomi naudojant viešus dokumentus, įrodinėjimo pareiga tenka šaliai, kuri nori paneigti tokio dokumento tikrumą. Priešingai, kai naudojami privatūs dokumentai, įrodinėjimo pareiga tenka šaliai, siekiančiai, kad jie būtų panaudoti byloje. Jeigu šalis įrodo reikalavimą pateikdama privatų dokumentą, o priešinga šalis ginčija jo tikrumą arba teisingumą, įrodinėjimo pareiga grąžinama šį įrodymą pateikusiai ginčo šaliai, kuri turi savo reikalavimus įrodyti kitais įrodinėjimo būdais. Paprastai vienodi šalių reikalavimai neturi būti įrodinėjami, ir teismas laiko šiuos reikalavimus patvirtintais faktais.

2. Kiek teismas turi būti įsitikinęs tam tikro fakto egzistavimu, kad galėtų juo pagrįsti savo sprendimą?

Teismo proceso metu taikomas laisvo įrodymų vertinimo principas, t. y. įstatymai nenumato jokių konkrečių apribojimų, nustatančių, kada teismas turi pripažinti faktą įrodytu ir kada ne. Įstatymai nustato, kad „teismas vertina įrodymus savo nuožiūra, kiekviena įrodymų dalis yra vertinama atskirai ir yra vertinama įrodymų visuma; teismas turi atkreipti tinkamą dėmesį į viską, kas yra susiję su byla, įskaitant ir šalių pateiktus faktus“.

Jeigu išnagrinėjus ir įvertinus įrodymus prieinama prie išvados, kad reikalavimų tikrumo negalima nei patvirtinti, nei paneigti, teismas paprastai priima sprendimą, nepalankų šaliai, kuri turėjo įrodyti savo reikalavimų tikrumą.

viršųviršų

Teismas sprendimą priima remdamasis savo išvadomis. Išvados atspindi situaciją, dėl kurios negali būti pagrįstų ar teisinių abejonių (t. y. teismas gali abejoti tam tikrais klausimais, tačiau jų svarba negali būti esminė).

II. Įrodymų rinkimas

3. Ar įrodymams rinkti visuomet yra būtinas šalies prašymas ir ar teisėjas tam tikrais atvejais įrodymus gali rinkti savo iniciatyva?

Ginčo tvarka nagrinėjamoje byloje paprastai taikomas principas, pagal kurį teismas nagrinėja tik pateiktus įrodymus; tačiau teismas gali nuspręsti tam tikrų įrodymų nerinkti – paprastai jeigu manoma, kad ginčijamas faktas bus įrodytas. Tuo atveju, kai nė viena iš šalių nepateikia teismui tam tikrų įrodymų, tačiau tokių įrodymų poreikis tapo akivaizdus bylos nagrinėjimo metu, teismas tokius įrodymus rinks savo iniciatyva.

Tuo tarpu ne ginčo tvarka nagrinėjamose bylose, t. y. tais atvejais, kai byla gali būti pradedama nesant skundo, ir bylose dėl leidimo tuoktis, tėvystės (motinystės) nustatymo arba paneigimo bylose, bylose, kuriose nagrinėjamas klausimas, ar norint įvaikinti vaiką reikalingas jo tėvų sutikimas, įvaikinimo bylose, bylose dėl arbitro ar pirmininkaujančio arbitro paskyrimo, bylose, susijusiose su Komerciniu registru, bylose dėl leidimo nutraukti gyvenamosios vietos nuomos sutartį, bylose dėl politinės partijos arba politinio judėjimo uždraudimo, arba dėl šios veiklos sustabdymo ir atnaujinimo, bylose dėl užsieniečio sulaikymo ir jo paleidimo ir bylose dėl tam tikrų klausimų, susijusių su verslo įmonėmis, kooperatyvais ir kitais juridiniais asmenimis, teismas, be šalies pateiktų įrodymų, turi pareigą surinkti papildomus įrodymus, kurių reikia norint nustatyti bylos faktus.

viršųviršų

4.

a) Jeigu šalies prašymas rinkti įrodymus patvirtinamas, kokie veiksmai atliekami toliau?

Jeigu prašymas pateikiamas bylos nagrinėjimo metu, teismas, jeigu tai įmanoma, gali priimti nutartį dėl skubaus įrodymų rinkimo, priešingu atveju teismas nusprendžia, kaip ir kur įrodymai bus renkami (tai priklauso nuo įrodymų rūšies ir t. t.).

b) Kokiais atvejais teismas gali atmesti šalies prašymą gauti įrodymus?

Teismas sprendžia, kuriuos įrodymus priimti, o kurių ne. Paprastai teismas nerenka įrodymų, kurie, teismo nuomone, nepadės išaiškinti klausimo (šios taisyklės tikslas – apsisaugoti nuo nereikalingų įrodymų rinkimo), teismas taip pat nerenka įrodymų, kurių rinkimo išlaidos bus neproporcingos ginčo vertei. Taip pat žr. 8 klausimą. Norint, kad teismas aiškiai nustatytų, kuriuos įrodymus reikia rinkti, šalys turi pareigą pasiūlyti konkrečius įrodymus, t. y. konkrečiai nurodyti liudytojų vardus, pavardes ir kitą jų tapatybę padedančią nustatyti informaciją, ir išdėstyti reikalavimus, dėl kurių nurodyti liudytojai gali duoti parodymus; šalys taip pat turi pareigą konkrečiai nurodyti dokumentinius įrodymus arba klausimo, dėl kurio ekspertas turi pateikti nuomonę, turinį.

5.

a) Kokios yra skirtingos įrodinėjimo priemonės?

Iš esmės visi šaltiniai, kurie gali būti naudojami nustatant bylos faktus, gali būti naudojami kaip įrodymai. Dažniausiai tai yra liudytojų, šalių arba eksperto apklausa ir asmeninių, daiktinių arba dokumentinių įrodymų tyrimas.

viršųviršų

b) Kokie yra įrodymų gavimo iš liudytojų būdai ir ar jie skiriasi nuo priemonių, kurios naudojamos gaunant įrodymus iš ekspertų? Kokios yra taisyklės, susijusios su rašytinių įrodymų ir eksperto pranešimų (nuomonių) pateikimu?

Visi fiziniai asmenys, kurie nėra bylos šalys, gavę šaukimą į teismą privalo atvykti į teismą ir duoti parodymus kaip liudytojai. Liudytojas duoda parodymus dėl to, ką jis patyrė arba matė. Jis privalo sakyti tiesą ir nieko nenuslėpti. Apklausos pradžioje turi būti nustatoma liudytojo tapatybė ir visos aplinkybės, galinčios turėti įtakos jo patikimumui. Liudytojai turi būti informuojami apie savo parodymų svarbą, teises bei pareigas ir baudžiamąją atsakomybę už melagingų parodymų davimą. Pirmininkaujantis teisėjas paprašo liudytojus papasakoti viską, ką jie žino apie apklausos objektą. Tuomet teisėjas užduoda klausimus, reikalingus norint papildyti ir išaiškinti tam tikrus parodymų aspektus. Klausimus taip pat gali užduoti kiti teisėjų kolegijos nariai ir, teismo pirmininkui leidus, šalys bei ekspertai.

Įrodymai iš ekspertų yra gaunami įvairiais būdais iš esmės dėl to, kad daugeliu atvejų ekspertai parengia rašytinę eksperto nuomonę ir tuomet pateikia žodinius šios nuomonės paaiškinimus. Įrodymai gaunami naudojant eksperto nuomonę tais atvejais, kai eksperto žinios yra būtinos norint nustatyti bylos aplinkybes. Eksperto nuomonę sudaro trys dalys: aplinkybių nustatymas, kurioje ekspertas aprašo ištirtas aplinkybes; nuomonė, kuri atspindi eksperto vertinimą (eksperto išvados), ir eksperto sąlyga. Paprastai ekspertas aptaria konkrečius teismo nurodytus klausimus, išskyrus atvejus, kai nuomonei papildomus reikalavimus tiesiogiai nustato įstatymas (ypač įmonių teisės srityje). Teismo paskirti ekspertai yra parenkami iš registruotų ekspertų ir vertėjų žodžiu sąrašo (šis sąrašas yra regionų teismuose).

viršųviršų

Liudytojai duoda parodymus apie faktus, kuriuos jie tiesiogiai matė, tuo tarpu ekspertai pateikia komentarus tik tose srityse, kuriose faktų nustatymas priklauso nuo eksperto žinių. Teismas negali vertinti eksperto nustatytų išvadų teisingumo; teismas įvertina nuomonės įtikinamumą, atsižvelgdamas į jos išsamumą pagal nustatytus reikalavimus, vidinį suderinamumą ir atitiktį kitiems gautiems įrodymams.

Dokumentiniai įrodymai yra gaunami perskaitant dokumentą arba jo dalį, arba bylos nagrinėjimo metu teismo pirmininkui pranešant apie dokumento turinį. Teismo pirmininkas gali prašyti, kad dokumentą, kuris yra reikalingas kaip įrodymas, turinti šalis jį pateiktų, arba gali gauti šį dokumentą iš kito teismo, institucijos ar juridinio asmens.

c) Ar tam tikri įrodinėjimo būdai yra įtikinamesni už kitus?

Taikomų būdų požiūriu nėra jokio įrodymų eiliškumo, nors kai kurios įrodinėjimo priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai nėra galimybių taikyti įstatymuose nustatytų įrodinėjimo būdų (paprastai įvairių dokumentų, kurie turi būti sudaromi rašytine forma, įrodymai kitais būdais, t. y. apklausiant liudytojus, gali būti gaunami tik jeigu, pavyzdžiui, tokie dokumentai yra sunaikinti). Įrodymai, gauti apklausiant šalį dėl jos reikalavimų, gali būti naudojami nagrinėjant bylas ginčo tvarka tik jeigu ginčijamas faktas negali būti įrodytas kitais būdais (kitais nei pritarimas apklausai). Dėl to kai kurie įrodymai yra įtikinamesni.

d) Ar norint įrodyti tam tikrus faktus yra privaloma taikyti konkrečius įrodinėjimo būdus?

Kai kuriais atvejais įstatymas gali nustatyti, kokius įrodymus reikia gauti; tai priklauso nuo konkretaus ginčo (pvz., bylose dėl leidimo sudaryti santuoką turi būti apklausiami susižadėję asmenys).

viršųviršų

Tam tikri faktai gali būti įrodomi tik konkrečiu būdu, pvz., sąskaita arba čekis, apmokėtinas tik jame nurodytam asmeniui, gali būti priimami tik remiantis originalia sąskaita, sprendimu dėl sąskaitos apmokėjimo arba kitu dokumentu; vykdomasis raštas gali būti vykdomas tik pateikus vykdytiną sprendimą arba vykdomąjį dokumentą ir t. t.

Konkrečių pareigų arba materialinių teisių (ypač susijusių su turtu) egzistavimui nustatyti įstatyme reikalaujama sudaryti rašytinę sutartį – tuomet įrodymo būdas nustatomas pagal šį reikalavimą.

6.

a) Ar pagal įstatymą liudytojai privalo duoti parodymus?

Taip, įstatymas nustato, kad visi šaukimą į teismą gavę asmenys turi atvykti į teismą kaip liudytojai ir duoti parodymus; šiuo atveju jiems negali atstovauti kitas asmuo. Liudytojai, kurie įvykdo savo pareigą duoti parodymus, turi teisę gauti „liudytojų išmoką“ (grynųjų išlaidų ir prarastų pajamų atlyginimą).

Jeigu šalis yra neveikli arba, nepaisant teismo reikalavimų, nesugeba pateikti visų reikalingų įrodymų ir dėl to bylos nagrinėjimas užtrunka, teismas gali, jeigu to prašo kita šalis, nuspręsti, kad įrodymai, kuriais turi būti įrodomi lemiami faktai, byloje privalo būti pateikiami tik per konkretų laiką, kuris negali būti trumpesnis kaip 15 dienų. Pasibaigus šiam terminui teismas neatsižvelgs į jokius naujus pateiktus įrodymus, išskyrus atvejus, kai pateikiami įrodymai, kuriais šalys ginčija iki tol pateiktų įrodymų patikimumą, arba įrodymai, kurių šalys anksčiau negalėjo pateikti ne dėl savo kaltės.

viršųviršų

b) Kokiais atvejais jie gali atsisakyti duoti parodymus?

Liudytojai duoti parodymus gali atsisakyti, kai tokių parodymų davimas gali sukelti liudytojo arba giminaičių baudžiamojo persekiojimo pavojų; teismas nusprendžia, ar atsisakymo duoti parodymus priežastys yra pateisinamos. Teismas turi gerbti įstatymu nustatytą liudytojo pareigą išlaikyti tam tikrų klausimų slaptumą arba konfidencialumą (pvz., pagal Slaptos informacijos apsaugos įstatymą; ligonio sveikatos byloje nurodyti faktai, t. y. medicinos paslaptys; bankų paslaptys; ir t. t.).

c) Ar atsisakęs liudyti asmuo gali būti nubaustas arba priverstas duoti parodymus?

Asmuo gali būti priverstas duoti parodymus, kai jį atvesdina Čekijos policijos pajėgos arba ypatingais atvejais toks asmuo gali būti nubaustas maksimalia 50 000 CZK (Čekijos kronų) bauda.

d) Ar yra asmenų, iš kurių įrodymai negali būti gaunami?

Jokia asmenų, iš kurių įrodymai negali būti gaunami, kategorija nėra apibrėžta; tam tikrais atvejais yra nustatytos konkrečios aplinkybės, kurioms esant tam tikri asmenys negali duoti parodymų (žr. 6.b klausimą).

7. Koks yra teismo ir šalių vaidmuo apklausiant liudytoją? Kokiomis sąlygomis liudytojas gali būti apklausiamas naudojant naujausias technologijas, pvz., televiziją ar vaizdo konferenciją?

Tik teismo pirmininkas turi teisę apklausti liudytoją, ir jis yra apklausą vykdantis asmuo. Kiti teismo kolegijos nariai, šalys ir ekspertai papildomus klausimus liudytojui gali užduoti tik teismo pirmininkui leidus; teismo pirmininkas gali atsisakyti pateikti konkretų klausimą, kuris, pavyzdžiui, yra klaidinantis, netinkamas arba netikslingas.

Apklausiant liudytoją per atstumą šiuo metu naudoti moderniųjų technologijų negalima.

III. Įrodymų vertinimas

8. Ar teismui yra nustatyti apribojimai priimti sprendimą, jeigu šalis įrodymus gavo neteisėtu būdu?

Taip. Jeigu šalies, siekiančios įrodyti savo reikalavimus, pateikti įrodymai buvo gauti arba įgyti pažeidžiant visuotinai privalomus teisės aktus ir toks įrodymų gavimas arba įgijimas lėmė kito fizinio arba juridinio asmens teisių pažeidimą, teismas tokių įrodymų nepriims. Dėl to nepriimtinais įrodymais yra laikomi telefono pokalbių įrašai, kurie buvo atlikti apie tai pokalbio dalyviams nežinant (tai draudžia Telekomunikacijų įstatymas).

9. Ar mano parodymai bus laikomi įrodymais, jeigu esu viena iš bylos šalių?

Iš esmės įrodymų priimtinumo sąlyga yra ta, kad faktai, kurie turi būti įrodyti tokiu būdu, negali būti įrodomi kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Tik atskira šalių apklausa, kurią teismas nustatė kaip procesinius įrodymus, siekdamas patvirtinti pareikštus faktus, yra laikoma įrodymo priemone.

« Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas - Bendro pobūdžio informacija | Čekija - Bendro pobūdžio informacija »

viršųviršų

Naujausia redakcija: 16-04-2007

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė