Europos Komisija > ETIT > Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas > Belgija

Naujausia redakcija: 01-03-2007
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas - Belgija

 

TURINIO LENTELE

I. Įrodinėjimo pareiga I.
1.
a) Kokios yra įrodinėjimo pareigos taisyklės? a)
b) Ar yra taisyklių, leidžiančių neįrodinėti tam tikrų faktų? Kokiais atvejais? Ar įmanoma paneigti šias prielaidas pateikiant įrodymus? b)
2. Kiek teismas turi būti įsitikinęs tam tikro fakto egzistavimu, kad galėtų juo pagrįsti savo sprendimą? 2.
II. Įrodymų rinkimas II.
3. Ar įrodymams rinkti visuomet yra būtinas šalies prašymas ir ar teisėjas tam tikrais atvejais įrodymus gali rinkti savo iniciatyva? 3.
4.
a) Jeigu šalies prašymas rinkti įrodymus patvirtinamas, kokie veiksmai atliekami toliau? a)
b) Kokiais atvejais teismas gali atmesti šalies prašymą gauti įrodymus? b)
5.
a) Kokios yra skirtingos įrodinėjimo priemonės? a)
b) Kokiais būdais gaunami įrodymai iš liudytojų ir ar šie būdai skiriasi nuo priemonių, kurios naudojamos gaunant įrodymus iš ekspertų? Kokios yra taisyklės, susijusios su rašytinių įrodymų ir eksperto pranešimų (nuomonių) pateikimu? b)
c) Ar tam tikri įrodinėjimo būdai yra įtikinamesni už kitus? c)
d) Ar norint įrodyti tam tikrus faktus yra privaloma taikyti konkrečius įrodinėjimo būdus? d)
6.
a) Ar pagal įstatymą liudytojai privalo duoti parodymus? a)
b) Kokiais atvejais jie gali atsisakyti duoti parodymus? b)
c) Ar atsisakęs liudyti asmuo gali būti nubaustas arba priverstas duoti parodymus? c)
d) Ar yra asmenų, iš kurių įrodymai negali būti gaunami? d)
7. Koks yra teismo ir šalių vaidmuo apklausiant liudytoją? Kokiomis sąlygomis liudytojas gali būti apklausiamas naudojant naujausias technologijas, pvz., televiziją ar vaizdo konferenciją? 7.
III. Įrodymų vertinimas III.
8. Ar teismui yra nustatyti apribojimai priimti sprendimą, jeigu šalis įrodymus gavo neteisėtu būdu? 8.
9. Ar mano parodymai bus laikomi įrodymais, jeigu esu viena iš bylos šalių? 9.

 

I. Įrodinėjimo pareiga

1.

a) Kokios yra įrodinėjimo pareigos taisyklės?

Belgijos teisės sistemoje civilinė teisė ir komercinė teisė yra laikomos skirtingomis teisės sistemomis. Komercinė teisė yra speciali teisė, taikoma prekybininkams; civilinė teisė yra bendroji teisė.

Civilinės teisės įrodymų taisykles galima rasti Civilinio kodekso 1315 ir tolesniuose straipsniuose. Tai yra uždara sistema, griežtai nustatanti įrodymo formas (išsamiau žr. 5.a klausimą).

Komercinės teisės įrodymų taisykles galima rasti Komercinio kodekso 25 straipsnyje. Pats svarbiausias šios sistemos ypatumas – jos atvirumas ir pakankamai didelė įrodymų formų laisvė komercinėse bylose. Komercinio kodekso 25 straipsnis nustato: „Be pagal civilinę teisę leidžiamų įrodymo formų, komercinių santykių egzistavimą visais atvejais teismui leidus taip pat gali įrodyti liudytojai, išskyrus atvejus, kai konkrečios aplinkybės nustato kitaip. Nepažeidžiant kitų leistinų įrodymo formų, nustatytų komercines bylas reglamentuojančiuose įstatymuose, pirkimo ir pardavimo faktą galima įrodyti pateikiant pasirašytą sąskaitą.“

Techninius procedūros aspektus, susijusius su įrodymais civilinėse ir komercinėse bylose, nustato Teismų kodekso 870 ir tolesni straipsniai. Teismų kodekso 876 straipsnis nustato, kad ieškinį nagrinėjantis teismas sprendimą turi priimti vadovaudamasis įrodymų taisyklėmis, taikytinomis konkretaus ieškinio nagrinėjimui. Ieškinys gali būti civilinis arba komercinis.

viršųviršų

Fakto įrodymus, hipotezes ar teiginius turi pateikti jais besiremianti šalis. Asmuo, kuris reikalauja įvykdyti pareigą, turi įrodyti, kad tokia pareiga egzistuoja. Priešingai, asmuo, teigiantis, kad jis turi būti atleistas nuo pareigos, privalo įrodyti, kad pareiga buvo įvykdyta sumokėjus pinigus arba kitu būdu (Civilinio kodekso 1315 straipsnis). Kilus teisiniam ginčui kiekviena šalis turi pateikti faktų, kuriais ji remiasi, įrodymus (Teismų kodekso 870 straipsnis: actori incumbit probatio). Tuomet priešinga šalis, jeigu tai įmanoma ir leidžiama, turi paneigti faktų įrodomąją vertę.

b) Ar yra taisyklių, leidžiančių neįrodinėti tam tikrų faktų? Kokiais atvejais? Ar įmanoma paneigti šias prielaidas pateikiant įrodymus?

Jeigu nėra prieštaravimų, pagrįstų viešąja tvarka arba nacionaliniu saugumu, leidžiama įrodyti visus faktus. Yra trys teisės pateikti įrodymus bylos nagrinėjimo metu apribojimai. Pirma, įrodytinas faktas turi būti susijęs su byla. Antra, faktas turi būti įtikinamas, t. y. jis turi padėti teismui būti įsitikinusiam priimant sprendimą. Trečia, fakto įrodymai turi būti leistini: neturi būti pažeidžiama teisė į asmens privatumą, komercinę paslaptį ir susirašinėjimo slaptumą.

Paprastai priešinga šalis gali paneigti prielaidas. Prieštarauti negalima tik nepaneigiamoms prielaidoms (iure et de iure); netgi įrodymų pateikimas siekiant paneigti šias prielaidas laikomas neteisėtu veiksmu. Paneigiamos prielaidos (iuris tantum) gali būti paneigtos ir prieštarauti joms galima pateikiant priešingus įrodymus: šiuo atveju priimtinas įrodymo formas reglamentuoja civilinė, o ne komercinė teisė.

viršųviršų

2. Kiek teismas turi būti įsitikinęs tam tikro fakto egzistavimu, kad galėtų juo pagrįsti savo sprendimą?

Teismas turi būti įsitikinęs šalių pateiktų faktų tikrumu. Teismas turi būti įtikintas remiantis įrodymų tikėtinumu. Jeigu teismas prieina prie išvados, kad jam pateiktas faktas gali padėti išspręsti ginčą ir kad šis pateiktas faktas yra patikimas nustatant tiesą byloje, jis tokiam faktui suteikia įrodomąją vertę. Tam tikras faktas gali būti laikomas tinkamu įrodymu tik tuomet, kai teismas jam suteikia įrodomąją vertę.

Įrodomoji vertė iš dalies yra subjektyvus dalykas, tuo tarpu faktiniai įrodymai yra visiškai objektyvūs. Įrodymų statusas priklauso nuo patikimumo, kurį būtinai turi turėti įrodymas. Parodymai teisiškai bus pripažįstami įrodymais tik jeigu jie turės atitinkamą pakankamumo laipsnį. Teisine prasme įrodymai tokiais laikomi tik jeigu jie turi pakankamą patikimumo laipsnį, šiuo atveju teismas negali naudotis savo diskrecijos teise. Ši taisyklė galioja dokumentiniams įrodymams. Jeigu teismas aiškina teisėtai gauto dokumento turinį tokiu būdu, kuris nesuderinamas su faktine dokumento formuluote, jis pažeidžia oficialių dokumentų kaip įrodymų statusą. Pralaimėjusioji šalis šiuo pagrindu gali remtis pateikdama skundą kasaciniam teismui.

II. Įrodymų rinkimas

3. Ar įrodymams rinkti visuomet yra būtinas šalies prašymas ir ar teisėjas tam tikrais atvejais įrodymus gali rinkti savo iniciatyva?

Šalis, kuri pareiškia faktus, turi sugebėti juos įrodyti. Kai kuriais atvejais teismas gali nurodyti šaliai pateikti įrodymus, kai manoma, kad asmenys dėl jų turi prisiekti (Civilinio kodekso 1366 straipsnis). Laikydamasis griežtai nustatytų sąlygų, teismas gali prašyti, kad šalis duotų parodymus prisiekusi. Taip siekiama padaryti ginčo sprendimą priklausomą nuo šių parodymų arba tiesiog nustatyti priteistiną sumą.

viršųviršų

Teismas gali apklausti šalis ir nustatyti, kad liudytojai taip pat turi būti apklausiami, išskyrus atvejus, kai įstatymas neleidžia atlikti tokios apklausos (Teismų kodekso 916 straipsnis). Teismas taip pat gali paskirti ekspertą, kuris nustatytų konkrečius faktus arba pateiktų teismui techninę išvadą (Teismų kodekso 962 straipsnis).

4.

a) Jeigu šalies prašymas rinkti įrodymus patvirtinamas, kokie veiksmai atliekami toliau?

Kreiptis dėl tyrimo priemonių privalo viena iš šalių, pateikdama pagrindinį arba papildomą prašymą. Šiuo atveju teismas gali patenkinti prašymą arba atsisakyti jį priimti, nurodydamas atsisakymo priežastis.

Kai atliekamas dokumentinis tyrimas (Teismų kodekso 883 straipsnis) arba tyrimas dėl suklastojimo (Teismų kodekso 895 straipsnis), teismas iškviečia šalis į teisminį nagrinėjimą (šalys gali pačios atvykti arba joms gali atstovauti teisinis atstovas) ir jos turi pateikti visus aktus, dokumentus ir sutartis arba dokumentą, kuris, šalies manymu, yra suklastotas. Teismas gali išnagrinėti bylą ir sprendimą joje priimti nedelsiant arba gali priimti nutartį dėl bylos įrašymo į nagrinėtinų bylų sąrašą ir vėliau pats nustatyti tyrimo priemones arba pavesti jas atlikti ekspertams. Galiausiai teismas priima sprendimą dėl dokumentinio tyrimo arba tyrimo dėl suklastojimo.

Jeigu šalis siūlo pateikti įrodymus naudodamasi vieno ar daugiau liudytojų parodymais, teismas gali priimti įrodymus, jeigu jie yra priimtini (Teismų kodekso 915 straipsnis). Jeigu įstatymai nedraudžia, teismas gali nuspręsti apklausti liudytojus. Teismo sekretorius iškviečia liudytojus likus ne mažiau kaip aštuonioms dienoms iki nustatyto bylos nagrinėjimo. Liudytojai turi prisiekti, ir teisėjas juos apklausia atskirai. Teismas klausimus liudytojui gali užduoti savo iniciatyva arba vienos iš šalių prašymu. Parodymai yra užrašomi, perskaitomi, pataisomi ir, jeigu prašoma, papildomi, ir liudytojų apklausa yra baigiama.

viršųviršų

Teismas, siekdamas išspręsti ginčą arba užkirsti kelią jam atsirasti, gali pavesti tyrimą atlikti ekspertui. Tyrimas gali būti susijęs tik su faktinėmis išvadomis arba techninėmis rekomendacijomis (Teismų kodekso 962 straipsnis). Ekspertas jam pavestus veiksmus atlieka prižiūrimas teismo. Šalys pateikia visus būtinus dokumentus ir vykdo visus eksperto reikalavimus. Ekspertas pranešimą turi pateikti teismo nurodytą dieną, kuri nustatoma teismo nutartimi. Jeigu pranešimas prieštarauja pagrįstam teismo įsitikinimui, teismas neprivalo vadovautis eksperto nuomone.

Teismas savo iniciatyva arba šalių prašymu gali priimti nutartį dėl tyrimo atlikimo in situ (Teismų kodekso 1007 straipsnis). Tyrimą, kurio metu šalims gali būti atstovaujama, teisėjas atliks priimdamas dėl to nutartį arba oficialiai paskirs asmenį, kuris turės atlikti tyrimą. Oficialus pranešimas, kuriame aprašomi visi atlikti veiksmai ir pateikiamos nustatytos išvados, perduodamos šalims.

b) Kokiais atvejais teismas gali atmesti šalies prašymą gauti įrodymus?

Teismas neturi pareigos priimti šalies prašymo dėl tyrimo priemonių. Tačiau jeigu teisėjui perduodamas oficialus pavedimas, jis privalo jį vykdyti (Teismų kodekso 873 straipsnis).

5.

a) Kokios yra skirtingos įrodinėjimo priemonės?

Įprasta civilinė teisė nustato penkias įrodinėjimo priemones: dokumentiniai įrodymai, liudytojų parodymai, prielaidos, šalių pripažįstami faktai ir parodymai prisiekus (rašytiniai priesaika patvirtinti parodymai) (Civilinio kodekso 1316 straipsnis).

viršųviršų

Dokumentiniai įrodymai (Civilinio kodekso 1317 straipsnis) gali būti pateikiami autentiško dokumento (akto) arba privataus dokumento forma. Autentiškas dokumentas (aktas) yra įstatymų nustatyta tvarka arba įgalioto valstybės pareigūno (tokio kaip notaras arba gimimo, santuokos ir mirčių registratoriaus) sudarytas dokumentas, kuris, nepaisant jo turinio, yra laikomas neabejotinu šalių tarpusavio santykių ir santykių su trečiaisiais asmenimis įrodymu. Pripažintas privatus dokumentas, kurį pasirašė visos susijusios šalys ir kurio kopijų skaičius yra lygus šalių skaičiui, yra laikomas neabejotinu šalių tarpusavio teisinių santykių įrodymu. Rašytinis dokumentas turi būti sudaromas, kai sandorio suma arba vertė yra didesnė nei 375 eurai (Civilinio kodekso 1341 straipsnis).

Liudytojų parodymai (Civilinio kodekso 1341 straipsnis) nėra priimami, jeigu jie prieštarauja rašytinių dokumentų turiniui arba jį pakeičia. Jeigu yra tik prima facie dokumentiniai įrodymai arba nėra galimybių pateikti dokumentinius įrodymus, bus priimami liudytojų parodymai.

Prielaidos (Civilinio kodekso 1349 straipsnis) yra įstatymo arba teismo nustatytos išvados, kurios, kad būtų priimtas sprendimas dėl nežinomo fakto, parengiamos remiantis žinomu faktu. Prielaidos negali turėti didesnės įrodomosios galios nei rašytinių dokumentų turinys, tačiau jos gali, kaip ir liudytojų parodymai, sudaryti prima facie įrodymus, kurie papildo rašytinius įrodymus ir pakeičia rašytinius dokumentus, kai nėra galimybių pateikti šiuos dokumentus.

Šalys gali pripažinti faktus (Civilinio kodekso 1354 straipsnis) teisme arba ne teisme. Faktų pripažinimas teisme yra šalies arba asmens, dėl teisinio ryšio turinčio įgaliojimus veikti šalies vardu, padarytas pareiškimas, kuriuo ji remiasi. Kita vertus, faktų pripažinimo ne teisme tvarkai nėra taikomi jokie oficialūs reikalavimai.

viršųviršų

Priesaika patvirtintą pareiškimą (Civilinio kodekso 1357 straipsnis) gali pateikti viena iš šalių (lemiama priesaika) arba teismas gali paprašyti pateikti tokį pareiškimą. Lemiamos priesaikos atveju pareiškimas yra laikomas neginčijamu įrodymu tik asmens, dėl kurio jis prisiekė, naudai arba atžvilgiu.

Įrodymai komercinėse bylose (Komercinio kodekso 25 straipsnis) nėra reglamentuojami, tačiau yra konkreti įrodymų forma, būtent pasirašyta gavimo sąskaita tais atvejais, kai sudaromos pardavimo sutartys. Prekybininkas, kad sukurtų galiojantį įrodymą, visada gali pasinaudoti pasirašyta gavimo sąskaita, tuo tarpu kitus rašytinius dokumentus turi pateikti priešinga šalis, jeigu šie dokumentai gali būti laikomi įrodymais.

b) Kokiais būdais gaunami įrodymai iš liudytojų ir ar šie būdai skiriasi nuo priemonių, kurios naudojamos gaunant įrodymus iš ekspertų? Kokios yra taisyklės, susijusios su rašytinių įrodymų ir eksperto pranešimų (nuomonių) pateikimu?

Civilinis kodeksas reglamentuoja liudytojų parodymus kaip nepriklausomos formos įrodymus; Teismų kodeksas reglamentuoja techninius liudytojų parodymų davimo proceso aspektus. Eksperto pranešimas yra viena iš įrodymų formų ir ją reglamentuoja Teismų kodeksas. Šalys gali prašyti teismo iškviesti liudytojus, tačiau jos negali savo iniciatyva paskirti eksperto. Ekspertą gali paskirti tik teismas.

Dokumentiniai įrodymai turi įrodomąją vertę ir teismas turi atsižvelgti į jų turinį, tačiau ši taisyklė netaikoma ekspertų pranešimams ir nuomonėms. Jeigu pranešimas arba nuomonė prieštarauja teisėjo asmeniniam įsitikinimui, jis privalo vadovautis savo įsitikinimu (Teismų kodekso 986 straipsnis).

viršųviršų

c) Ar tam tikri įrodinėjimo būdai yra įtikinamesni už kitus?

Reglamentuojamos įrodymų formos turi tam tikrą hierarchiją. Aukščiausią vietą užima prisipažinimai ir priesaika patvirtinti pareiškimai. Rašytiniai dokumentai turi didesnę įrodomąją galią nei liudytojų pareiškimai ir prielaidos. Autentiški dokumentai (aktai) yra laikomi neabejotinais šalių tarpusavio santykių ir santykių su trečiaisiais asmenimis įrodymais, tuo tarpu pripažintas privatus dokumentas yra laikomas neabejotinu šalių tarpusavio santykių įrodymu. Liudytojų parodymais ir prielaidomis gali būti remiamasi tik jeigu dokumentiniai įrodymai yra nepakankami arba jeigu nėra galimybių pateikti santykių, kuriuos reikia įrodyti, dokumentinių įrodymų.

d) Ar norint įrodyti tam tikrus faktus yra privaloma taikyti konkrečius įrodinėjimo būdus?

Priklausomai nuo to, ar faktas klasifikuojamas kaip civilinis, ar kaip komercinis, jis gali būti įrodymų teisės reglamentuojamas arba nereglamentuojamas. Civilinėje teisėje rašytinis dokumentas (aktas arba privatus dokumentas) turi būti pateikiamas tais atvejais, kai daikto vertė viršija 375 eurus (Civilinio kodekso 1341 straipsnis). Tik tokie dokumentai gali būti priimami kaip įrodymai; liudytojų parodymai ir prielaidos nepriimamos. Tačiau komercinėse bylose liudytojų parodymai ir prielaidos yra priimtini įrodymai, kurie gali turėti didesnę įrodomąją galią nei dokumentų turinys, arba gali jiems prieštarauti.

6.

a) Ar pagal įstatymą liudytojai privalo duoti parodymus?

Ne; liudytojai apklausiami, jeigu to prašo šalys arba juos iškviečia teismas (Teismų kodekso 915–916 straipsniai).

viršųviršų

b) Kokiais atvejais jie gali atsisakyti duoti parodymus?

Jeigu kviečiamas liudytojas nurodo teisiškai pagrįstas atsisakymo duoti parodymus priežastis, šis klausimas pateikiamas teismui svarstyti. Be kitų priežasčių, pagrįsta priežastis atsisakyti duoti parodymus laikoma liudytojo pareiga apsaugoti komercinę paslaptį (Teismų kodekso 929 straipsnis).

c) Ar atsisakęs liudyti asmuo gali būti nubaustas arba priverstas duoti parodymus?

Liudyti iškviestas asmuo turi pareigą atvykti. Jeigu jis neatvyksta, teismas vienos iš šalių prašymu gali iškviesti jį per antstolį, įteikdamas šaukimą į teismą (Teismų kodekso 925 straipsnis). Asmeniui, kuris, iškviestas kaip liudytojas, neatvyksta į teismą, gali būti paskirta bauda (Teismų kodekso 926 straipsnis).

d) Ar yra asmenų, iš kurių įrodymai negali būti gaunami?

Liudytojo parodymai negalioja, jeigu juos davė tinkamo statuso neturintis asmuo (Teismų kodekso 931 straipsnio 1 dalis).

Penkiolikos metų nesulaukęs nepilnametis niekada negali būti apklausiamas prisaikdintas. Visi jo pareiškimai gali būti panaudojami kaip informacija (Teismų kodekso 931 straipsnio 1 dalis).

Nepilnametis, kuris turi tinkamą veiksnumą ir suvokimą, jo paties prašymu arba teisėjo nurodymu gali būti apklausiamas bet kurioje teismo byloje. Nepilnametį asmenį apklausia teisėjas arba jo paskirtas asmuo. Teisėjui nurodžius apklausti nepilnametį asmenį, šis gali atsisakyti dalyvauti apklausoje (Teismų kodekso 931 straipsnio 3–7 dalys).

viršųviršų

Žemutinės tiesiosios linijos kraujo giminaičiai negali būti apklausiami tais atvejais, kai jų aukštutinės linijos giminaičiai yra suinteresuoti bylos baigtimi (Teismų kodekso 931 straipsnio 2 dalis).

7. Koks yra teismo ir šalių vaidmuo apklausiant liudytoją? Kokiomis sąlygomis liudytojas gali būti apklausiamas naudojant naujausias technologijas, pvz., televiziją ar vaizdo konferenciją?

Šalys negali tiesiogiai bendrauti su liudytoju arba įsiterpti jo apklausos metu, tačiau visada turi kreiptis į teismą (Teismų kodekso 936 straipsnis). Teismas savo iniciatyva arba šalies prašymu gali pateikti liudytojui visus klausimus, kurie padės išaiškinti ir pagrįsti įrodymus (Teismų kodekso 938 straipsnis).

Netiesioginiai parodymai yra priimtini. Nėra tam prieštaraujančių teisės nuostatų ar principų. Be to, Teismų kodekso 924 straipsnis leidžia teismui nuspręsti, kad kai liudytojas gali įrodyti, jog jis negali atvykti į teismą asmeniškai, jo parodymai gali būti gaunami iš jo faktinės buvimo vietos.

III. Įrodymų vertinimas

8. Ar teismui yra nustatyti apribojimai priimti sprendimą, jeigu šalis įrodymus gavo neteisėtu būdu?

Neteisėtomis priemonėmis gauti įrodymai negali būti naudojami teisme. Priimdamas sprendimą, teismas tokių įrodymų nepaiso. Jeigu įrodymų gavimo metu yra pažeidžiami asmens privatumas, komercinė paslaptis arba susirašinėjimo slaptumas, tai yra neteisėta ir nepriimtina.

9. Ar mano parodymai bus laikomi įrodymais, jeigu esu viena iš bylos šalių?

Šalies sudarytas dokumentas negali būti naudojamas kaip tos šalies įrodymas. Tik komercinėje teisėje sąskaita faktūra (kurią patvirtino pirkėjas) pardavimo sandorio metu yra tinkamas įrodymas, patvirtinantis, kad prekybininkas gali įrodyti savo teiginius, net jeigu tai yra paties prekybininko sudarytas dokumentas. Tinkamai sudaromas apskaitos knygas teismas gali priimti kaip prekybininkų sandorių įrodymus.

Faktų pripažinimas teisme yra šalies arba asmens, dėl teisinio ryšio turinčio įgaliojimus veikti šalies vardu, padarytas pareiškimas. Toks pareiškimas šalies, kuri juos pateikia, atžvilgiu yra neginčijami įrodymai.

« Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas - Bendro pobūdžio informacija | Belgija - Bendro pobūdžio informacija »

viršųviršų

Naujausia redakcija: 01-03-2007

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė