Europos Komisija > ETIT > Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas > Austrija

Naujausia redakcija: 28-11-2007
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas - Austrija

 

TURINIO LENTELE

I. Kokios yra įrodinėjimo pareigos taisyklės? I.
1.
a) Kokios yra įrodinėjimo pareigos taisyklės? a)
b) Ar yra taisyklių, leidžiančių neįrodinėti tam tikrų faktų? Kokiais atvejais? Ar įmanoma šias prielaidas paneigti pateikiant įrodymus? b)
2. Kiek teismas turi būti įsitikinęs tam tikro fakto egzistavimu, kad galėtų juo pagrįsti savo sprendimą? 2.
II. Įrodymų rinkimas II.
3. Ar įrodymams rinkti visuomet yra būtinas šalies prašymas ir ar teisėjas tam tikrais atvejais įrodymus gali rinkti savo iniciatyva? 3.
4.
a) Jeigu šalies prašymas rinkti įrodymus patvirtinamas, kokie veiksmai atliekami toliau? a)
b) Kokiais atvejais teismas gali atmesti šalies prašymą gauti įrodymus? b)
5.
a) Kokios yra įvairios įrodinėjimo priemonės? a)
b) Kokiais būdais gaunami liudytojų įrodymai ir ar šie būdai skiriasi nuo priemonių, naudojamų gaunant ekspertų įrodymus? Kokios yra taisyklės, susijusios su rašytinių įrodymų ir eksperto pranešimų arba nuomonių pateikimu? b)
c) Ar tam tikri įrodinėjimo būdai yra įtikinamesni už kitus? c)
d) Ar norint įrodyti tam tikrus faktus yra privaloma taikyti konkrečias įrodinėjimo priemones? d)
6.
a) Ar pagal įstatymą liudytojai privalo duoti parodymus? a)
b) Kokiais atvejais jie gali atsisakyti duoti parodymus? b)
c) Ar atsisakęs liudyti asmuo gali būti nubaustas arba priverstas duoti parodymus? c)
d) Ar yra kitų asmenų, iš kurių įrodymai negali būti gaunami? d)
7. Koks yra teismo ir šalių vaidmuo apklausiant liudytoją? Kokiomis sąlygomis liudytojas gali būti apklausiamas naudojant naujausias technologijas, pvz., televiziją ar vaizdo konferenciją? 7.
III. Įrodymų vertinimas III.
8. Ar teismui yra nustatyti apribojimai dėl sprendimo priėmimo, jeigu šalis įrodymus gavo neteisėtu būdu? 8.
9. Ar mano parodymai bus laikomi įrodymais, jeigu esu viena iš bylos šalių? 9.

 

I. Kokios yra įrodinėjimo pareigos taisyklės?

1.

a) Kokios yra įrodinėjimo pareigos taisyklės?

Iš esmės kiekviena šalis turi nurodyti visus faktinius reikalavimus, pagrindžiančius jos prašymą (įtikinama įrodymo pareiga), ir pateikti tinkamus įrodymus (Austrijos civilinio proceso kodekso (ZPO) 226 straipsnio 1 dalis ir 243 straipsnio 2 dalis). Jeigu bylos faktai lieka neaiškūs (non liquet situacija), nepaisant to, teismas privalo priimti sprendimą. Šiomis aplinkybėmis imama taikyti įrodinėjimo pareigos taisykles. Kiekvienai šaliai priklauso įrodinėjimo, kad visos teisės normų nustatytos šaliai naudingos sąlygos yra tenkinamos, pareiga. Esant įprastoms aplinkybėms, ieškovas privalo patvirtinti visus jo reikalavimą pagrindžiančius faktus, o atsakovas turi patvirtinti visus jo prieštaravimus pagrindžiančius faktus. Ieškovui taip pat priklauso įrodinėjimo, kad yra tenkinami procesiniai reikalavimai, pareiga.

b) Ar yra taisyklių, leidžiančių neįrodinėti tam tikrų faktų? Kokiais atvejais? Ar įmanoma šias prielaidas paneigti pateikiant įrodymus?

Norint priimti sprendimą turi būti įrodomi svarbūs faktai, išskyrus atvejus, kai jiems yra taikoma išimtis. Įrodinėti nereikia pripažintų faktų (ZPO 266 ir 267 straipsniai), akivaizdžių faktų (ZPO 269 straipsnis) arba su teisinėmis prielaidomis susijusių faktų (ZPO 270 straipsnis).

viršųviršų

Pripažintas faktas yra toks faktas, kurį šalis patvirtina kaip teisingą priešingos šalies reikalavimą. Iš esmės teismas turi patvirtinti pripažintą faktą kaip teisingą faktą ir priimti sprendimą be papildomo nagrinėjimo.

Faktas yra akivaizdus, kai jis visuotinai žinomas (yra žinomas arba be didelių sunkumų gerai suvokiamas daugelio žmonių bet kuriuo metu) arba žinomas teismui (faktas, bylą nagrinėjančiam teismui žinomas remiantis jo oficialiomis išvadomis arba neabejotinai aiškus atsižvelgiant į bylos faktus).

Teismas savo sprendime ex officio turi atsižvelgti į aiškius faktus, tačiau jie neturi būti patvirtinti arba įrodyti.

Teisinė prielaida yra tiesiogiai nustatyta įstatyme, ir ji perkelia įrodinėjimo pareigą priešingai šaliai. Priešinga šalis, kuri negali remtis tokia prielaida, turi pateikti šią prielaidą paneigiančius įrodymus. Ji turi įrodyti, kad, nepaisant teisinės prielaidos pagrindo, faktai arba teisinė situacija, dėl kurių daroma prielaida, neegzistuoja.

2. Kiek teismas turi būti įsitikinęs tam tikro fakto egzistavimu, kad galėtų juo pagrįsti savo sprendimą?

Teismo bylos tikslas – įtikinti teisėją fakto teisingumu. Apskritai turi būti įrodytas esminis tikėtinumas; norint įtikinti teisėją, absoliutaus tikrumo nėra reikalaujama.

Įrodymų kriterijų laipsniai yra nustatyti įstatyme arba teismų praktikoje ir jie svyruoja nuo „didelės tikimybės“ (pvz., Bendrojo civilinio kodekso 138 straipsnio 1 dalis arba 163 straipsnio 1 dalis) iki „artimos tiesai tikimybės“. Pirmuoju atveju prielaida arba pažymėjimas yra pakankamas įrodymo kriterijus pagal Civilinio proceso kodeksą (274 straipsnis). Prima facie įrodymai taip pat sumažina įrodymų kriterijų reikalavimus ir yra svarbūs įveikiant sunkumus, kai norima pateikti ieškinių dėl žalos atlyginimo įrodymus. Esant įprastai įvykių eigai, kai remiantis gyvenimo patirtimi galima nustatyti specialų priežastinį ryšį arba kaltę, šios sąlygos net ir atskirais atvejais yra laikomos įrodytomis atsižvelgiant į prima facie įrodymus.

viršųviršų

II. Įrodymų rinkimas

3. Ar įrodymams rinkti visuomet yra būtinas šalies prašymas ir ar teisėjas tam tikrais atvejais įrodymus gali rinkti savo iniciatyva?

Teisėjas gali rinkti įrodymus savo iniciatyva arba šalies prašymu. Bylose, kurios yra išimtinai tiriamojo pobūdžio (esminiai bylos faktai teisme turi būti nustatyti teisėjo iniciatyva), šalims nėra būtina pateikti prašymų. Nagrinėjant įprastą bylą pagal Austrijos civilinio proceso kodeksą teisėjas gali savo iniciatyva rinkti visus su esminiais bylos faktais susijusius įrodymus. Teisėjas gali nurodyti šalims pateikti dokumentinius įrodymus, reikalauti atlikti tyrimą vietoje arba liepti gauti įrodymus ekspertų nuomonių arba šalių apklausos forma. Tačiau dokumentinius įrodymus galima pateikti tik jeigu bent viena iš šalių jais remiasi; negalima pateikti įrodymų arba išklausyti liudytojų, jeigu abi šalys tam prieštarauja. Visais kitais atvejais įrodymai yra renkami vienos iš šalių prašymu.

4.

a) Jeigu šalies prašymas rinkti įrodymus patvirtinamas, kokie veiksmai atliekami toliau?

Iš esmės įrodymai renkami žodinio bylos nagrinėjimo metu. Per vadinamąjį parengtinį susitikimą (Civilinio proceso kodekso 258 straipsnis) teismas, šalys ir (arba) jų atstovai bendru sutarimu sudaro bylos nagrinėjimo tvarkaraštį, kuriame taip pat yra įrodymų rinkimo tvarkaraštis. Tačiau prireikus bet kuriuo metu galima surengti papildomą diskusiją dėl bylos eigos. Surinkus įrodymus, jų rezultatai yra aptariami su šalimis (Civilinio proceso kodekso 278 straipsnis). Įrodymus turi tiesiogiai rinkti teisėjas, kuris priims sprendimą byloje. Įstatymo aiškiai nustatytais atvejais įrodymai taip pat gali būti renkami abipusės pagalbos procedūros metu. Šalys turi būti iškviestos rinkti įrodymų ir jos turi įvairias dalyvavimo teises, tokias kaip teisė užduoti klausimus liudytojams ir ekspertams. Įrodymus teisėjas visada renka savo iniciatyva, iš esmės net ir tada, kai, nepaisant šaukimo į teismą, šalys nedalyvauja.

viršųviršų

b) Kokiais atvejais teismas gali atmesti šalies prašymą gauti įrodymus?

Šalies prašymas gauti įrodymus turi būti atmestas, jeigu teismas mano, kad jis yra nesusijęs (Civilinio proceso kodekso 275 straipsnis), arba jeigu jis pateikiamas siekiant užvilkinti bylos nagrinėjimą (Civilinio proceso kodekso 275 ir 278 straipsniai). Taip pat galima nustatyti galutinį įrodymų rinkimo terminą, jeigu tikėtina, kad bylos nagrinėjimas bus vilkinamas (Civilinio proceso kodekso 279 straipsnis); pasibaigus galutiniam terminui prašymas rinkti įrodymus gali būti atmestas. Prašymas gauti įrodymus taip pat gali būti atmestas, jeigu įrodymai nereikalingi dėl to, kad teismas jau yra įsitikinęs, jeigu fakto nereikia įrodyti arba jeigu įrodymus rinkti draudžiama. Jeigu renkant įrodymus atsiranda išlaidų (pvz., ekspertų įrodymai), prašymą pateikusi šalis turi iš anksto sumokėti įmoką. Jeigu ši įmoka per nustatytą galutinį terminą nesumokama, įrodymai vėliau gali būti pateikiami tik jeigu dėl to nėra vilkinamas bylos nagrinėjimas.

5.

a) Kokios yra įvairios įrodinėjimo priemonės?

Austrijos civilinio proceso kodekse yra nustatytos penkios klasikinės įrodinėjimo priemonės: dokumentiniai įrodymai (292–319 straipsniai), liudytojų parodymai (320–350 straipsniai), ekspertų įrodymai (351–367 straipsniai), teismo tyrimas (368–370 straipsniai) ir šalių apklausa (371–383 straipsniai). Iš esmės visi informacijos šaltiniai gali būti pripažįstami gaunant įrodymus ir, atsižvelgus į įrodymų šaltinio formą, bus priskirti vienai iš minėtų įrodymų formų.

viršųviršų

b) Kokiais būdais gaunami liudytojų įrodymai ir ar šie būdai skiriasi nuo priemonių, naudojamų gaunant ekspertų įrodymus? Kokios yra taisyklės, susijusios su rašytinių įrodymų ir eksperto pranešimų arba nuomonių pateikimu?

Liudytojai yra apklausiami atskirai nedalyvaujant liudytojams, kurie bus apklausti vėliau. Tai apsaugo liudytojus nuo tarpusavio įtakos parodymams darymo. Jeigu liudytojų parodymai yra prieštaringi, jie gali būti apklausiami vienu metu. Liudytojų apklausa pradedama užduodant informacinius klausimus, padedančius išsiaiškinti, ar liudytojas gali duoti parodymus, ar nėra pagrindų atsisakyti išklausyti jo parodymus ir ar nėra jokių aplinkybių, kurios neleistų liudytojui prisiekti. Liudytojus informavus apie jų pareigą sakyti tiesą ir baudžiamosios teisės pasekmes davus melagingus parodymus, faktinė apklausa pradedama paprašius liudytoją pateikti savo asmens duomenis. Tuomet liudytojas apklausiamas dėl bylos faktų. Šalys gali dalyvauti apklausiant liudytoją ir teismui leidus užduoti jam klausimus. Teisėjas gali atmesti netinkamus klausimus. Iš esmės liudytojai turi būti apklausiami sprendimą priimsiančio teismo. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis liudytojus galima apklausti pasinaudojant abipusės teisminės pagalbos kanalais.

Ekspertas turi suteikti pagalbą teismui. Liudytojas duoda parodymus dėl faktų, o ekspertas pateikia teisėjui žinių, kurių šis negali turėti. Ekspertų įrodymai iš esmės turi būti gaunami bylą nagrinėjančiame teisme. Ekspertą teisėjas taip pat gali be jokių apribojimų iškviesti savo iniciatyva. Ekspertas turi pateikti savo išvadas ir pranešimą. Žodinis pranešimas turi būti pateikiamas žodinio bylos nagrinėjimo metu. Rašytinius pranešimus ekspertas, jeigu šalys to reikalauja, turi paaiškinti žodinio bylos nagrinėjimo metu. Išvados ir pranešimas turi būti pagrįsti. Asmeniniai pranešimai nėra laikomi ekspertų pranešimais Civilinio proceso kodekso prasme. Jie turi privataus dokumento statusą.

viršųviršų

Išimtinai rašytinė procedūra pagal Austrijos teisę negalima. Tačiau kadangi įrodinėjimo priemonės nėra ribojamos, liudytojai turi galimybę parodymus pateikti raštu. Tačiau tokie įrodymai turi būti laikomi dokumentiniais įrodymais, ir teismas juos vertina laisvai. Kai teismas mano, kad tai yra reikalinga, ir jeigu šalys tam neprieštarauja, liudytojai turi atvykti į teismą duoti parodymų.

c) Ar tam tikri įrodinėjimo būdai yra įtikinamesni už kitus?

Laisvo įrodymų vertinimo principas yra nustatytas Civilinio proceso kodekse (272 straipsnis). Įrodymai vertinami teisėjui nagrinėjant gautus įrodymus. Vertindamas įrodymus teisėjas nėra įpareigotas laikytis kokių nors įstatymo nustatytų taisyklių, tačiau jis turi priimti sprendimą remdamasis savo asmeniniu įsitikinimu dėl įrodymų teisingumo. Įrodymų būdams nėra taikoma jokia hierarchija. Rašytiniai įrodymai yra laikomi dokumentiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai tai yra eksperto pranešimas. Austrijos viešieji dokumentai yra laikomi autentiškais, t. y. daroma prielaida, kad juos iš tikrųjų galima priskirti juose nurodyto dokumento išdavėjui. Įrodinėjimo metu jų teisingumas taip pat pripažįstamas. Jeigu privatūs dokumentai yra pasirašyti, jie taip pat be jokių kliūčių priimami kaip įrodymai, kuriuose pateikiami pareiškimai yra priskiriami juos pasirašiusiam asmeniui. Šių dokumentų tikslumas yra nustatomas laisvai vertinant įrodymus.

d) Ar norint įrodyti tam tikrus faktus yra privaloma taikyti konkrečias įrodinėjimo priemones?

Austrijos civilinio proceso kodekse nėra nustatyta reikalavimo, kad konkrečiais atvejais būtų taikomi tam tikri įrodinėjimo būdai. Pasirenkant įrodinėjimo būdą ieškinio suma neturi įtakos.

viršųviršų

6.

a) Ar pagal įstatymą liudytojai privalo duoti parodymus?

Liudytojai turi pareigą atvykti į teismą, duoti parodymus ir, jeigu jų prašoma, prisiekti. Jeigu tinkamai iškviestas liudytojas be pateisinamos priežasties neatvyksta į žodinį bylos nagrinėjimą, teismas pirmiausia jam turi paskirti administracinę baudą ir, jeigu liudytojas neatvyksta antrą kartą, liepti prievarta atvesdinti jį. Jeigu liudytojas atsisako duoti parodymus nenurodęs priežasties arba ši priežastis yra nepagrįsta, jis gali būti priverstas duoti parodymus. Jeigu liudytojas teisme duoda melagingus parodymus, jam iškeliama baudžiamoji byla.

b) Kokiais atvejais jie gali atsisakyti duoti parodymus?

Esant atsisakymo duoti parodymus pagrindams (Baudžiamojo proceso kodekso 321 straipsnis), liudytojas turi teisę neatsakyti į paprastą arba asmeninį klausimą. Visiškos teisės atsisakyti duoti parodymus nėra. Tokie pagrindai yra skandalas arba rizika, kad bus pradėtas liudytojo arba jam artimo žmogaus baudžiamasis persekiojimas, tiesioginiai finansiniai nuostoliai minėtiems asmenims, valstybės pripažįstama teisė tylėti, galimas meno arba verslo paslapčių atskleidimas ir teisės balsuoti, kuri pagal įstatymą yra slapta, panaudojimas. Prieš apklausdamas liudytoją teismas privalo jį informuoti apie šiuos pagrindus. Jeigu liudytojas nori pasinaudoti jam priklausančia galimybe atsisakyti duoti parodymus, jis turi nurodyti tokio atsisakymo pagrindus.

c) Ar atsisakęs liudyti asmuo gali būti nubaustas arba priverstas duoti parodymus?

Liudytojui atsisakius duoti parodymus, tokio atsisakymo teisėtumo klausimą išsprendžia teismas. Jeigu liudytojas atsisako duoti parodymus nenurodęs tokio atsisakymo pagrindų arba teismas mano, kad liudytojo nurodyti pagrindai nėra pagrįsti, liudytoją galima priversti duoti parodymus (Vykdymo kodekso 345 straipsnis). Tai galima padaryti skiriant baudas arba paskiriant ribotą laisvės atėmimo bausmę. Liudytojas taip pat yra atsakingas šalims už bet kokią žalą, sukeltą dėl nepagrįsto atsisakymo duoti parodymus.

viršųviršų

d) Ar yra kitų asmenų, iš kurių įrodymai negali būti gaunami?

Įrodymai negali būti gaunami iš asmenų, kurie negalėjo arba negali būti faktų, kuriuos reikia įrodyti, liudininkais arba negali pranešti to, ką jie matė, t. y. asmenys, kurie protiškai yra visiškai neįgalūs duoti parodymus (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 sakinys). Todėl dėl protiškai nesveikų asmenų, nepilnamečių ir t. t. kiekvieną kartą reikia atskirai nuspręsti, ar jie gali duoti parodymus. Taip pat yra nustatyti trys susiję atvejai, kai asmuo negali duoti parodymų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2–4 sakiniai): dvasininkai dėl informacijos, kuri jiems buvo patikėta per išpažintį arba kitomis aplinkybėmis, kurioms taikomas profesinės paslapties principas, valstybės pareigūnai dėl jų profesinės paslapties, jeigu jie neatleidžiami nuo pareigos saugoti profesinę paslaptį, ir taikintojai, atsižvelgiant į jiems patikėtą informaciją arba informaciją, kurią jie sužinojo kitu būdu tam tikrų procedūrų metu.

7. Koks yra teismo ir šalių vaidmuo apklausiant liudytoją? Kokiomis sąlygomis liudytojas gali būti apklausiamas naudojant naujausias technologijas, pvz., televiziją ar vaizdo konferenciją?

Teismas turi užduoti liudytojams tinkamus klausimus dėl faktų, kurie turi būti įrodomi jų parodymais, ir dėl aplinkybių, kuriomis yra pagrįstos jų žinios. Šalys gali dalyvauti apklausiant liudytojus ir teismui sutikus užduoti liudytojams klausimus, siekdamos paaiškinti jų parodymus arba užbaigti juos. Teisėjas gali atmesti netinkamus klausimus. Liudytojų parodymai turi būti užrašomi atsižvelgiant į parodymų esmę arba prireikus - pažodžiui (žr. 5b klausimą). Vaizdo ir garso įrašai bei šiomis priemonėmis įrašyti duomenys paprastai yra tyrimo objektai. Tyrimo įrodymai yra tiesioginis teismo atliekamas jutiminis daiktų ypatybių arba sąlygų suvokimas. Atsižvelgiant į tiesioginį pagrindinių įrodymų rinkimo principą tokie įrodymai yra priimtini tik jeigu negalima gauti tiesioginių įrodymų, pvz., liudytojo parodymų. Liudytojo apklausa naudojant vaizdo technologijas iš esmės yra galima, tačiau įstatymų nuostatų, reglamentuojančių tokį apklausos būdą, nėra. Šiuo metu yra svarstoma galimybė sukurti apklausos naudojant vaizdo technologijas teisinį pagrindą.

viršųviršų

III. Įrodymų vertinimas

8. Ar teismui yra nustatyti apribojimai dėl sprendimo priėmimo, jeigu šalis įrodymus gavo neteisėtu būdu?

Jeigu šalis, siekdama gauti įrodymus arba jų dalį, pažeidžia sutartinę prievolę, privatinės teisės nuostatą arba visuotinai pripažintus moralės principus, teismas gali priimti ir įvertinti tokius įrodymus, tačiau, nepaisant to, šalis vis tiek turės sumokėti kompensaciją. Jeigu rinkdama įrodymus šalis pažeidžia baudžiamosios teisės nuostatą, apsaugančią pagrindines Konstitucijoje nustatytas teises ir laisves (pvz., fizinis sužalojimas, pagrobimas, vertimas liudytoją duoti parodymus), tokiu būdu gauti įrodymai yra neleistini ir teismas jų nepriima. Jeigu yra abejojama dėl to, ar buvo padarytas nusikaltimas, teismas civilinę bylą gali nutraukti, iki bus priimtas galutinis nuosprendis baudžiamojoje byloje. Jeigu gaunant įrodymus padarytas nusikaltimas nepažeidžia Konstitucijoje įtvirtintų pagrindinių teisių ir laisvių, atitinkamai šaliai pripažįstama baudžiamoji atsakomybė, tačiau įrodymai nėra neleistini. Neleistini yra tik neteisėtai gauti įrodymai, kurie pažeidė teismo pareigą nustatyti tiesą byloje ir dėl to kliudo užtikrinti teismo sprendimo teisingumą ir tikslumą.

9. Ar mano parodymai bus laikomi įrodymais, jeigu esu viena iš bylos šalių?

Šalių apklausa taip pat yra laikoma įrodymais. Kaip ir liudytojai, šalys taip pat turi pareigą atvykti į teismą, duoti parodymus ir prisiekti. Tačiau šalių negalima priversti atvykti į teismą arba duoti parodymus. Kiekvienas nepagrįstas šalies atsisakymas atvykti į bylos nagrinėjimą arba duoti parodymus teismo turi būti kruopščiai įvertintas atsižvelgus į visas aplinkybes, ir teismas dėl to priima sprendimą. Tik tėvystės nustatymo ir santuokos bylose galima panaudoti prievartą, siekiant užtikrinti, kad šalys atvyktų į teismą. Jei šalis nesilaiko pareigos sakyti tiesą, – skirtingai nei liudytojų atveju, – tai nėra laikoma nusikaltimu, išskyrus atvejus, kai melagingi parodymai duodami prisiekus. Šalių apklausą teisėjas gali surengti savo iniciatyva.

Papildoma informacija

Austrijos teisės aktus galima rasti Austrijos Respublikos teisinės informacijos sistemoje (http://www.ris.bka.gv.at/ Deutsch - English). Papildomą informaciją apie Austrijos teisę galima rasti Austrijos teisingumo ministerijos interneto tinklalapyje (http://www.bmj.gv.at/ Deutsch - English - français).

« Įrodymų rinkimas ir įrodymo būdas - Bendro pobūdžio informacija | Austrija - Bendro pobūdžio informacija »

viršųviršų

Naujausia redakcija: 28-11-2007

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė