Europos Komisija > ETIT > Bankrotas > Vokietija

Naujausia redakcija: 07-06-2006
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Bankrotas - Vokietija

EJN logo

Šis puslapis nebeatnaujinamas. Šiuo metu rengiamas atnaujintas turinys, kuris bus pateiktas Europos e. teisingumo portale.


 

TURINIO LENTELE

1. Kokios yra bankroto proceso rūšys ir tikslai? 1.
2. Kokiais pagrindais pradedamos bankroto procesas? 2.
3. Kokius įsipareigojimus vykdo atskiri įvairių bankroto procesų dalyviai? 3.
4. Kokie bankroto proceso pradėjimo teisiniai padariniai? 4.
5. Kokios specifinės taisyklės taikomos tam tikroms kreditorių reikalavimų rūšims? 5.
6. Kokios nuostatos taikomos atsižvelgiant į žalingus veiksmus? 6.
7. Kokios sąlygos taikomos reikalavimams pateikti ir jų pagrįstumui nustatyti? 7.
8. Kokia sanavimo procedūros reikšmė? 8.
9. Kas yra likvidavimo procedūra? 9.
10. Kokios yra bankroto proceso užbaigimo sąlygos? 10.

 

1. Kokios yra bankroto proceso rūšys ir tikslai?

Vokietijos įstatymas dėl bankroto Insolvenzordnung pripažįsta tik vieną bendrą bankroto procesą. Jo tikslas – kuo geriau ir proporcingiau patenkinti kreditorių reikalavimus [Insolvenzordnung (InsO) 1 straipsnio 1 sakinys]. Bankroto procedūra gali būti vykdoma pagal įstatymo nustatytas likutinio turto – vadinamosios „nemokumo masės“ (Insolvenzmasse) – administravimo, naudojimo ir paskirstymo taisykles [vadinamasis įprastinis bankroto procesas (Regelinsolvenzverfahren)]. Bankroto proceso dalyviai gali priimti bankroto proceso plane ir kitokias taisykles, ypač kai norima išlaikyti įmonę.

Be to, bankroto procesas turi suteikti fiziniams asmenims galimybę pradėti veiklą iš naujo („fresh start“). Tai realizuojama taip, kad, užbaigus bankroto procesą, yra atleidžiama nuo dar negrąžintų skolų (vadinamasis atleidimas nuo likusios skolos [Restschuldbefreiung]).

2. Kokiais pagrindais pradedamos bankroto procesas?

Bankroto bylą galima iškelti bet kuriam juridiniam ir fiziniam asmeniui, net jeigu jis ir neužsiima verslu (neturi įmonės), o yra tik vadinamasis vartotojas (Verbraucher).

Siekiant pradėti bankroto procesą visų pirma reikalingas prašymas iškelti bankroto bylą. Tokį prašymą gali pateikti pats skolininkas arba kreditorius. Valstybinės įstaigos negali teikti prašymo. Kapitalo bendrovės nemokumo atveju privalo pateikti prašymą. Jeigu jos šios pareigos neatlieka, tai nemokumo atveju kreditoriai pareikalauja atlyginti žalą. Tokiu atveju prireikus skolininką galima ir bausti.

viršųviršų

Pagrindai pradėti bankroto procesą yra nemokumas ir (arba) įsiskolinimai, kurie viršija turimo turto vertę. Nemokumas yra skolininko įsipareigojimų sumokėti už prekes ir paslaugas nevykdymas (Įstatymo dėl bankroto 17 straipsnio 2 dalis). Laikoma, jog yra įsiskolinimas, kai skolininko turtas daugiau negali padengti esamų įsipareigojimų (Įstatymo dėl bankroto 18 straipsnio 2 dalis). Įvertinant skolininko turtą, pagrindu reikia imti galimybę tęsti įmonės veiklą, jeigu, atsižvelgiant į aplinkybes, tai yra gana tikėtina. Kad skolininkas galėtų pateikti prašymą dėl bankroto, pakanka jau ir gresiančio nemokumo (Įstatymo dėl bankroto 18 straipsnio 1 dalis).

Siekiant apsaugoti teismą ir patį skolininką nuo skubotų arba vien tik ketinančių pakenkti prašymų, kreditorius, pateikdamas prašymą, turi įtikinti apie tai, kad yra pagrindas pradėti bankroto procesą ir kad jis turi reikalavimo teisę.

Galiausiai yra reikalinga, kad būtų užtikrintas bankroto proceso finansavimas. Todėl prašymas pradėti bankroto procesą bus atmestas, jeigu skolininko turto nepakaks proceso išlaidoms padengti (Įstatymo dėl bankroto 26 straipsnio 1 dalies 1 sakinys).

Jeigu prielaidos pradėti bankroto procesą yra, tai bankroto bylų teismas (Insolvenzgericht) priima nutarimą iškelti bankroto bylą, ir šis nutarimas yra viešai skelbiamas. Viešasis skelbimas teismo nurodymu yra pateikiamas internete (www.insolvenzbekanntmachungen.de Deutsch) arba leidinyje, skirtame oficialiems teismo skelbimams skelbti. Įstatymo projekte yra numatyta, kad oficialūs skelbimai ateityje bus pateikiami tik internete.

viršųviršų

3. Kokius įsipareigojimus vykdo atskiri įvairių bankroto procesų dalyviai?

Bankroto bylų teismo (Insolvenzgericht) uždavinys – kuruoti ir prižiūrėti bankroto proceso eigą. Be to, teismas turi dalyvauti tarpininkaudamas ir padėdamas spręsti galimus ginčus bankroto proceso dalyvių derybose ir taip siekti įveikti konfliktines situacijas. Pagrindiniai sprendimai iškeltoje bankroto byloje (turto panaudojimas, įmonės likvidavimas, sanavimas ir bankroto proceso planas) yra palikti spręsti kreditoriams. Tačiau teismas turi ypatingus įgaliojimus ir uždavinius bankroto bylos iškėlimo stadijoje. Jis sprendžia dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl laikinųjų priemonių likutiniam turtui apsaugoti (turto arešto) ir dėl skolininko turto administratoriaus – vadinamojo bankroto proceso administratoriaus (Insolvenzverwalter) – paskyrimo. Teismas taip pat yra įpareigotas kontroliuoti skolininko turto administratorių. Tačiau jis prižiūri tik administratoriaus veiksmų teisėtumą, bet ne jų tikslingumą, todėl negali duoti jam jokių nurodymų.

Pagrindinis bankroto proceso veikėjas yra skolininko turto administratorius [bankroto proceso administratorius (Insolvenzverwalter)]. Atsižvelgiant į tai, administratoriais dažniausiai skiriami advokatai, prekybininkai, auditoriai arba mokesčių konsultantai. Pradėjus bankroto procesą (iškėlus bankroto bylą) administratoriui suteikiami įgaliojimai administruoti ir valdyti skolininko turtą. Pagrindinis jo uždavinys „išvalyti“ turtą nuo skolininkui svetimų daiktų, kuriuos jis randa iškėlus bankroto bylą. Be to, jis turi perkelti į skolininko turtą tokius daiktus, kurie teisiškai priklauso naudotinam turtui, tačiau bankroto bylos iškėlimo metu dar nepriklausė skolininko turtui. Šis taip perkeltas turtas yra laikomas likutiniu skolininko turtu. Pagal Vokietijos teisę perkeltas turtas vadinamas nemokumo mase (Insolvenzmasse) (Įstatymo dėl bankroto 35 straipsnis) ir iš jo yra tenkinami kreditorių reikalavimai. Kiti skolininko turto administratoriaus uždaviniai yra šie:

viršųviršų

  • mokėti skolininko, kuriam iškelta bankroto byla, darbuotojams atlyginimus;
  • priimti sprendimus dėl neįvykdytų arba iš dalies neįvykdytų sutarčių (Įstatymo dėl bankroto 103 straipsnis);
  • sudaryti turimo turto sąrašą (Įstatymo dėl bankroto 153 straipsnio 1 dalies 1 sakinys);
  • realizuoti (parduoti ar kitaip panaudoti) likutinį skolininko turtą (vadinamąją „nemokumo masę“) (Įstatymo dėl bankroto 159 straipsnis);
  • paskirstyti pelną, gautą iš realizuoto (parduoto ar kitaip panaudoto) turto (Įstatymo dėl bankroto 187 straipsnis).

Įstatyme dėl bankroto bankroto proceso metu daug galių suteikiama kreditoriams (Gläubiger). Visada yra numatoma sušaukti kreditorių susirinkimą (Gläubigerversammlung). Be to, galima sudaryti ir kreditorių komitetą (Gläubigerausschuss). Kreditorių susirinkimas yra pagrindinis administracinis kreditorių savivaldos organas, o kreditorių komitetas yra pagrindinis kreditorių priežiūros organas, kurio funkcijos yra panašios į stebėtojų tarybos funkcijas.

Kreditorių susirinkimą šaukia bankroto bylų teismas (Insolvenzgericht) (Įstatymo dėl bankroto 74 straipsnio 1 dalies 1 sakinys), kuris jį taip pat ir veda (Įstatymo dėl bankroto 76 straipsnio 1 dalis). Dalyvauti susirinkime turi teisę visi pirmumo teisę į skolininko turtą turintys kreditoriai, kurių reikalavimai laiduoti garantiniu turtu (absonderungsberechtigte Gläubiger, visi kreditoriai, turintys teisę į skolininko turtą nustatytos eilės tvarka (Insolvenzgläubiger), skolininko likutinio turto administratorius (Insolvenzverwalter) ir nemokusis skolininkas (Insolvenzschuldner) (Įstatymo dėl bankroto 74 straipsnio 1 dalies 2 sakinys). Kreditorių susirinkimo nutarimas įsigalioja, jei pritariančiųjų kreditorių reikalavimų suma sudaro daugiau negu pusę visų balsuojančiųjų kreditorių reikalavimų sumos (vadinamąją sumos daugumą [Summenmehrheit]).

viršųviršų

Kreditorių komiteto sudėtį nustato kreditorių susirinkimas (Įstatymo dėl bankroto 68 straipsnis). Jeigu dar iki pirmojo kreditorių susirinkimo kreditorių komitetą paskiria bankroto bylų teismas, tai jo sudėtis nustatoma pagal Įstatymo dėl bankroto 67 straipsnio 2 dalį. Kreditorių susirinkimas turi teisę tokį laikinai sukurtą komitetą paleisti.

Kreditorių susirinkimo reikšmė yra ta, kad jis turi teisę spręsti dėl bankroto procesą pratęsimo – ypač dėl turto realizavimo (arba panaudojimo) būdo. Kiti kreditorių susirinkimo arba kreditorių komiteto uždaviniai yra tokie:

  • išrinkti kitą skolininko turto administratorių (Įstatymo dėl bankroto 57 straipsnio 1 sakinys);
  • kontroliuoti skolininko turto administratorių (Įstatymo dėl bankroto 66 ir 79 straipsniai bei 197 straipsnio 1 dalies 1 punktas);
  • pritarti ypač svarbiems skolininko turto administratoriaus teisiniams veiksmams (Įstatymo dėl bankroto 160 straipsnio 1 dalis);
  • dalyvauti rengiant ir įgyvendinant bankroto planą (Insolvenzplan) (Įstatymo dėl bankroto 218 straipsnio 2 dalis, 231 straipsnio 2 dalis, 232 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 233 straipsnio 2 sakinys, 248 straipsnio 2 dalis, 258 straipsnio 2 dalies 3 sakinys, 261 straipsnio 2 dalies 2 sakinys, 262 straipsnis).

Nemokusis skolininkas (Insolvenzschuldner) yra realizuojamojo turto subjektas, kuriam per bankroto procesą keliami kreditorių reikalavimai (Įstatymo dėl bankroto 38 ir 39 straipsniai). Iš esmės jis atsako visu savo turtu. Ir iškėlus bankroto bylą, jis išlieka turto savininku ir savo įsipareigojimų skolininku. Tačiau įgaliojimas administruoti ir valdyti bankroto procese esantį turtą perduodamas skolininko turto administratoriui (išimtis: asmeninio turto administravimas pagal Įstatymo dėl bankroto 270 straipsnį ir toliau). Be to, iškėlus bankroto bylą, skolininkui atsiranda daugybė pareigų teikti informaciją ir bendradarbiauti bankroto procese. Tačiau skolininkas kartu ir įgyja teisę dalyvauti bankroto procese.

viršųviršų

Kad bankroto procesas vyktų sklandžiai, bankroto bylų teismo sprendimai gali būti apskundžiami tik tais atvejais, kai įstatyme numatytas skubusis skundas (sofortige Beschwerde) (Įstatymo dėl bankroto 6 straipsnio 1 dalis). Skubusis skundas gali būti pateikiamas bankroto bylų teisme (Insolvenzgericht) arba apeliaciniame teisme (Beschwerdegericht), kuris yra už bankroto bylų teismą viršesnis žemės teismas (Landgericht), raštu arba žodžiu, surašant biure protokolą. Skubusis skundas neatideda teisinio veikimo; tačiau apeliacinis teismas ir bankroto bylų teismo teisėjas, pateikus tokį skundą, gali nurodyti sprendimo vykdymą laikinai atidėti.

4. Kokie bankroto proceso pradėjimo teisiniai padariniai?

Pradėjus bankroto procesą, skolininko teisė administruoti ir valdyti skolininko likutiniam turtui („nemokumo masei“) priklausantį turtą pereina skolininko turto administratoriui (Įstatymo dėl bankroto 80 straipsnio 1 dalis). Ši teisė apima ne tik tą turtą, kuris skolininkui priklauso iškėlus bankroto bylą, bet ir tas turtas, kurį jis naujai įsigyja bankroto proceso metu. Tačiau šis vadinamasis turto areštas netaikomas kilnojamajam turtui, tai yra tiems daiktams, kurie skolininkui reikalingi pačiam pragyventi. Darbo pajamos priskiriamos skolininko likutiniam turtui – vadinamajai „nemokumo masei“ – tik tuo atveju, jeigu jos viršija minimalią skolininko pragyvenimui reikalingą sumą.

Kad būtų galima apsaugoti skolininko likutinį turtą („nemokumo masę“) nuo skolininko ar kai kurių kreditorių galimo grobstymo, skolininko turto administratoriaus pareiga yra likutinį turtą nedelsiant areštuoti. Jeigu skolininkas neatiduoda šio turto savo noru, tai skolininko turto administratorius gali tai padaryti priverstinio vykdymo būdu. Kaip sprendimo vykdomasis raštas galioja nutarimas iškelti bankroto bylą. Be to, skolininko turto administratorius turi sudaryti turto sąrašą, kuriame įvertinami skolininko likutinio turto („nemokumo masės“) daiktai ir palyginami su jo įsiskolinimais (Įstatymo dėl bankroto 153 straipsnis). Taip pat minimasis administratorius turi parengti kreditorių sąrašą, kuriame konkretizuojami kreditoriniai reikalavimai ir atskiriami kreditoriai, kurių reikalavimai tenkintini pagal eiliškumą, ir kreditoriai, kurių reikalavimai tenkintini pirmumo tvarka, nes jie yra laiduoti garantiniu turtu (pavyzdžiui, įkeitimu) (Įstatymo dėl bankroto 152 straipsnis).

viršųviršų

Kadangi bankroto proceso tikslas yra vienodai tenkinti visų kreditorių reikalavimus, todėl iškėlus bankroto bylą draudimas taikyti priverstinę vykdomąją procedūrą vienam kreditoriui yra pagrįstas. Tai reiškia, kad kreditorius, kurio reikalavimai yra tenkintini bendrąja eilės tvarka, per visą bankroto procesą negali išieškoti savo reikalavimo nei iš likutinio turto („nemokumo masės“), nei iš skolininko laisvo turto.

5. Kokios specifinės taisyklės taikomos tam tikroms kreditorių reikalavimų rūšims?

Pirmumo tvarka yra tenkintini reikalavimai tų kreditorių, kurie dalyvauja bankroto procese, vadinamųjų nemokumo masės kreditorių (Massegläubiger) (Įstatymo dėl bankroto 53 straipsnis). Tai yra kreditoriai, kurių reikalavimus, iškėlus bankroto bylą ir vykdant bankroto procedūrą, pagrindžia administratorius (pavyzdžiui, ir toliau dirbančių įmonėje darbuotojų reikalavimai gauti atlyginimą arba advokato, kuriam turto administratorius pavedė parengti ir pareikšti pretenzijas skolininkui teisme, reikalavimai). Pagrindas tenkinti jų reikalavimus pirmumo tvarka yra tas, kad skolininko turto administratorius procesą gali tinkamai tvarkyti tik tada, jei turi galimybę pagrįsti naujus įsipareigojimus, garantuodamas visišką jų įvykdymą.

Kreditoriai, kuriems skolininko likutiniam turtui („nemokumo masei“) priklausantys daiktai buvo kaip garantija, tenkinant kreditorinius reikalavimus, turi pirmumo teisę į lėšas, gautas už parduotus daiktus (įkeista turtą). Lėšos, gautos pardavus tokius daiktus, išmokamos kreditoriui, turėjusiam garantiją, iki jo garantuoto kreditorinio reikalavimo dydžio. Bet kuris lėšų likutis pervedamas į skolininko likutinį turtą („nemokumo masę“) ir skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti. Tokia pirmumo teisė į nemokaus skolininko turtą (Absonderungsrecht) yra pagrįsta hipoteka, kilnojamojo turto įkeitimu arba garantija (Įstatymo dėl bankroto 50 ir 51 straipsniai).

viršųviršų

Prie bankroto procese dalyvaujančių kreditorių, turinčių teisę į skolininko likutinį turtą (Insolvenzgläubiger), nepriklauso kreditoriai, turintys teisę į turtą, kuris yra skolininko žinioje, bet jam dar nepriklauso (aussonderungsberechtigte Gläubiger) (Įstatymo dėl bankroto 47 straipsnis). Areštuojamas yra tik skolininkui priklausantis turtas. Jeigu bankroto bylos iškėlimo momentu skolininkas turi daiktų, į kuriuos daiktinė ir asmeninė teisė priklauso trečiajam asmeniui, tai pastarasis savo teisę į tuos daiktus (vadinamąją turto atskyrimo nuo skolininko likutinio turto teisę [Aussonderungsrecht]) gali pareikšti nevaržomai. Todėl jis gali ne bankroto procese pateikti ieškinį skolininko turto administratoriui dėl to turto išdavimo. Teisę atskirti skolininko žinioje esantį, bet jam nepriklausantį turtą nuo skolininko likutinio turto („nemokumo masės“) suteikia nuosavybės teisė ir paprasta išlyga išlaikyti nuosavybės teisę, o kartu ir teisė pareikalauti grąžinti paskolintą turtą (pavyzdžiui, nuomotojo teisė susigrąžinti išnuomotą daiktą iš nuomininko).

6. Kokios nuostatos taikomos atsižvelgiant į žalingus veiksmus?

Įstatymo dėl bankroto 129 straipsnyje ir toliau nustatytu bankroto proceso ginčijimo reglamentavimu yra siekiama sukliudyti nemokiam skolininkui išvengti turto arešto arba tam tikriems kreditoriams dar iki bankroto bylos iškėlimo susikurti išskirtinę pirmenybę palyginti su kitais. Jeigu skolininko turto administratorius pareiškia užginčijimą, tai dėl ginčijimo gavęs naudą asmuo turi viską grąžinti, kas buvo paimta iš nemokaus skolininko likutinio turto dėl to ginčijamo teisinio veiksmo. Jeigu tai negalima padaryti natūra, tai jis turi atlyginti žalą kompensacine išmoka. Bet kurie naudos gavėjo priešiniai reikalavimai (pretenzijos) vėl pradeda galioti, kai tik jis grąžina tai, ką buvo įgijęs. (Įstatymo dėl bankroto 144 straipsnis).

viršųviršų

Užginčijimui yra reikalinga, kad prieš iškeliant bankroto bylą įvykdytas teisinis veiksmas bankroto procese dalyvaujančiam kreditoriui turėtų neigiamų padarinių (Įstatymo dėl bankroto 129 straipsnis) ir kad būtų viena iš Įstatymo dėl bankroto 130–136 straipsniuose nustatytų ginčijimo priežasčių. Ginčijimo pagrindu ypač yra laikytinos šios aplinkybės:

  • neatlygintos skolininko paslaugos, nebent jos būtų suteiktos daugiau negu prieš ketverius metus prieš pateikiant prašymą pradėti bankroto procesą (Įstatymo dėl bankroto 134 straipsnis);
  • teisiniai veiksmai, kurių skolininkas ėmėsi tyčia per paskutiniuosius dešimtį metų iki prašymo pradėti procedūrą pateikimo, kad taip pakenktų kreditoriams, jeigu iš to turintis naudą asmuo žinojo apie skolininko tyčią (Įstatymo dėl bankroto 133 straipsnis);
  • teisiniai sandoriai, kuriuos ėmėsi sudaryti skolininkas per paskutiniuosius tris mėnesius, jau būdamas nemokus, ir apie tai žinojo ir priešinga šalis (Įstatymo dėl bankroto 132 straipsnio 1 dalies 1 punktas);
  • teisiniai veiksmai, kuriais bankroto procese dalyvaujančiam kreditoriui suteikiama garantija, į kurią jis neturi jokios teisės, jeigu veiksmo buvo imtasi per paskutinįjį mėnesį prieš pateikiant prašymą pradėti bankroto procesą (Įstatymo dėl bankroto 131 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Tokiais atvejais papildomai baudžiamoji atsakomybė tenka tiek skolininkui, tiek naudą iš to gaunančiam kreditoriui [Baudžiamojo kodekso (Strafgesetzbuch StGB) 283–283d straipsniai].

7. Kokios sąlygos taikomos reikalavimams pateikti ir jų pagrįstumui nustatyti?

Į kreditorių reikalavimus bankroto procese atsižvelgiama ne iš pareigos, bet tik dėl to, kad (ir jeigu) bankroto procese dalyvaujantis kreditorius pasinaudoja savo teise pateikti savo kreditorinį reikalavimą. Bankroto bylų teismas savo nutarime iškelti bankrotoo bylą turi paraginti kreditorius pateikti savo reikalavimus skolininko turto administratoriui per terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip dvi savaitės ir ilgesnis negu trys mėnesiai (Įstatymo dėl bankroto 28 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 sakiniai). Bet tai nėra laikoma terminu, po kurio reikalavimai netektų galios. Todėl kreditorinį reikalavimą bankroto procese galima pateikti ir pasibaigus nustatytam terminui (Įstatymo dėl bankroto 177 straipsnio 1 dalies 1 sakinys).

viršųviršų

Taip pat reikia pateikti raštu ir reikalavimus, kuriuos teismas jau yra nustatęs (įvardyti reikalavimai). Pateikiant reikalavimą, reikia nurodyti jo pagrindą, tai yra faktines aplinkybes, kurios yra laikomos jo pagrindu. Tai yra ypač svarbu, kai reikalavimo pateikimas raštu turi sustabdyti senaties terminą. Būtina pridėti visus dokumentus, kurie įrodo kreditorinį reikalavimą (Įstatymo dėl bankroto 174 straipsnio 1 dalies 2 sakinys), pavyzdžiui, sutartis ir sąskaitas.

Administratorius įregistruoja pateiktus kreditorinius reikalavimus į bankroto proceso lentelę (Insolvenztabelle) (Įstatymo dėl bankroto 175 straipsnio 1 dalies 1 sakinys). Pasibaigus reikalavimų pateikimo terminui, lentelė išdėliojama bankroto bylų teisme, kad suinteresuotieji asmenys galėtų su jomis susipažinti.

Vadinamąją patikrinimo dieną bankroto bylų teismas atlieka tik formalų pateiktų reikalavimų patikrinimą. Patikrinimo data yra paskiriama jau iškeliant bankroto bylą. Į patikrinimo procedūrą yra pakviečiami bankroto procese dalyvaujantys kreditoriai, kurie yra pateikę savo reikalavimus, skolininko turto administratorius ir nemokusis skolininkas. Teismas netikrina pateiktų reikalavimų pagrįstumo dalykiniu požiūriu, o tik nustato, ar jų neginčija skolininko turto administratorius, nemokusis skolininkas ar vienas iš kreditorių. Patikrinimo rezultatas užfiksuojamas bankroto proceso lentelėje (Įstatymo dėl bankroto 178 straipsnio 2 dalis).

Reikalavimas, kuriam neprieštarauja nei administratorius nei kreditorius, yra laikomas nustatytu. Paskirstant likutinį skolininko turtą („nemokumo masę“), į tokį reikalavimą yra atsižvelgiama be jokių išlygų. Nustatytų reikalavimų įregistravimas į lentelę bankroto procese galioja kaip įsiteisėjusi nutartis (Įstatymo dėl bankroto 178 straipsnio 3 dalis). Jeigu dėl reikalavimų yra prieštaravimų, tai kreditorius turi bandyti įrodyti reikalavimo buvimą ir pateikti ieškinį dėl kreditorinio reikalavimo nustatymo. Jeigu kreditoriui tai pavyktų padaryti, tai jis turėtų bankroto bylų teismui pateikti prašymą ištaisyti lentelės įrašus (Įstatymo dėl bankroto 183 straipsnio 2 dalis). Jeigu kreditorius jau turi teismo sprendimą, kurį ginčo sprendimo tvarka jis gavo dar prieš iškeliant bankroto bylą skolininkui, tai į prieštaravimą iš esmės neatsižvelgiama.

viršųviršų

Į skolininko prieštaravimą kreditoriaus pateiktam reikalavimui bankroto procese neatsižvelgiama. Jeigu skolininkas kreditoriaus reikalavimui neprieštaravo, tai kreditorius, remdamasis bankroto proceso lentele, pasibaigus bankroto procesui, gali užsiimti priverstinio vykdymo procedūra skolai iš skolininko išieškoti atskirai (Einzelzwangsvollstreckung) (Įstatymo dėl bankroto 201 straipsnio 2 dalis). Jeigu skolininkas prieštarauja, tai kreditoriui nurodoma iš anksto pateikti ieškinį.

8. Kokia sanavimo procedūros reikšmė?

Kokį bankroto proceso būdą pasirinkti, sprendžia kreditorių susirinkimas. Jis nutaria, ar skolininko įmonės veiklą nutraukti ar laikinai tęsti. Kreditorių susirinkimas gali pavesti administratoriui parengti bankroto planą (Insolvenzplan) ir nurodyti plano tikslą (Įstatymo dėl bankroto 218 straipsnio 2 dalis). Teisę pateikti bankroto planą taip turi ir skolininkas bei skolininko turto administratorius (Įstatymo dėl bankroto 218 straipsnio 1 dalis). Šiame bankroto plane gali būti priimtos nuo įstatymo reikalavimų nukrypstančios nuostatos, ypač stengiantis išlaikyti įmonę.

Bankroto planas susideda iš aprašomosios ir konstatuojamosios dalies. Aprašomojoje dalyje privaloma informuoti šalis ir nurodyti, kokių priemonių buvo imtasi iškėlus bankroto bylą arba kokių dar reikės imtis bankroto proceso metu (Įstatymo dėl bankroto 220 straipsnis). Konstatuojamojoje dalyje nustatoma, kaip pagal planą reikėtų pakeisti suinteresuotųjų asmenų teises (Įstatymo dėl bankroto 221 straipsnis).

viršųviršų

Kreditorių susirinkimas pats neturi iniciatyvos teisės, tačiau gali pavesti skolininko turto administratoriui parengti bankroto planą. Pateikus planą, teismas atlieka pirminį jo patikrinimą (Įstatymo dėl bankroto 231 straipsnis). Tai turi sukliudyti suinteresuotiesiems asmenims kurti neteisėtus arba neturinčius jokių perspektyvų bankroto planus ir taip mėginti vilkinti bankroto procesą. Jeigu plano patikrinimo rezultatai yra teigiami, tai teismas jį perduoda kreditorių komitetui, skolininkui, skolininko turto administratoriui ir įmonės tarybai (Betriebsrat), kad jie pareikštų savo nuomonę, ir nustato nuomonės pateikimo terminą (Įstatymo dėl bankroto 232 straipsnis). Pateikus nuomones, teismas nustato nagrinėjimo ir balsavimo datą, kuri viešai paskelbiama. Tai dienai yra pakviečiami bankroto procese dalyvaujantys kreditoriai, pateikę savo reikalavimus, tenkintinus eilės tvarka (Insolvenzgläubiger), kreditoriai dėl garantijų turintys pirmumo teisę į realizuotą turtą (absonderungsberechtigte Gläubiger), skolininko turto administratorius (Insolvenzverwalter), skolininkas ir įmonės taryba (Betriebsrat) (Įstatymo dėl bankroto 235 straipsnio 3 dalis). Dalyvaujantiems suinteresuotiesiems asmenims pirmiausia yra suteikiama galimybė pareikšti nuomonę dėl bankroto plano nuostatų. Paskui kreditoriai balsuoja dėl plano priėmimo (Įstatymo dėl bankroto 243–246 straipsniai). Skolininkas iš esmės turi pritarti planui, tačiau jam paprieštaravus, į šį jo prieštaravimą neatsižvelgiama, jeigu jo padėtis dėl plano netampa blogesnė, negu būtų buvusi be plano, ir jeigu nė vienas bankroto procese dalyvaujantis kreditorius negauna didesnės ekonominės turto vertės, kuri viršytų visą bendrą jo kreditorinio reikalavimo sumą (Įstatymo dėl bankroto 247 straipsnis 2 dalis). Jeigu planas yra priimamas reikalinga kreditorių balsų dauguma, tai bankroto bylų teismas galiausiai jį patvirtina (Įstatymo dėl bankroto 248 straipsnio 1 dalis).

viršųviršų

Įsiteisėjus teismo patvirtinimui, įsigalioja bankroto plano konstatuojamojoje dalyje nustatytas teisinis veikimas už ir prieš visus suinteresuotuosius asmenis (Įstatymo dėl bankroto 254 straipsnio 1 dalies 1 sakinys). Tada bankroto bylų teismas nutaria užbaigti bankroto procesą (Įstatymo dėl bankroto 258 straipsnio 1 dalis). Užbaigus procesą, baigiasi skolininko turto administratoriaus ir kreditorių komiteto funkcijos, o skolininkas vėl įgyja grąžinamą teisę valdyti savo nemokųjį turtą – vadinamąją „nemokumo masę“ (Įstatymo dėl bankroto 259 straipsnio 1 dalis). Įvykdyti bankroto plane nustatytus kreditorinius reikalavimus, užbaigus bankroto procesą, priklauso buvusiam bankroto proceso skolininkui. Tačiau jau ir bankroto plano konstatuojamojoje dalyje gali būti numatoma, kad plano vykdymą kontroliuos buvęs skolininko turto administratorius – vadinamasis „bankroto administratorius“ (Įstatymo dėl bankroto 261 straipsnio 1 dalies 1 sakinys).

9. Kas yra likvidavimo procedūra?

Jeigu yra peikiamas bankroto planas, tai skolininko likutinio turto, priklausančio vadinamajai „nemokumo masei“, realizavimas yra vykdomas per skolininko turto administratorių, kad šis turtas būtų paverčiamas pinigais, o gauti pinigai būtų padalyti kreditoriams. Dėl konkrečios likutinio turto realizavimo rūšies ir būdo nusprendžia skolininko turto administratorius savo nuožiūra pagal pareigą siekti gauti kuo daugiau įplaukų už realizuotą (parduotą ar kitaip panaudotą) turtą. Galima parduoti visą skolininko verslo įmonę arba kai kuriuos jo padalinius (mažesnes įmones) kaip visumą arba tam tikras jų dalis ar atskirus turtui priklausančius daiktus.

viršųviršų

Gautų už realizuotą turtą lėšų paskirstymo pagrindas, kuriuo remiasi skolininko turto administratorius, yra lėšų paskirstymo sąrašas (Verteilungsverzeichnis), kurį jis turi sudaryti pagal abnkroto proceso lentelę (Insolvenztabelle) (Įstatymo dėl bankroto 175 straipsnis). Sąraše turi būti įvardyti visi kreditoriniai reikalavimai, į kuriuos būtina atsižvelgti skirstant lėšas, gautas už realizuotą turtą. Paskui šios lėšos paskirstomos kreditoriams proporcingai pagal jų kreditorinius reikalavimus.

Paprastai lėšas skirstyti pradedama ne tada, kai skolininko likutinis turtas („nemokumo masė“) yra baigtas realizuoti. Kai tik skolininko likutiniame turte („nemokumo masėje“) susikaupia pakankamai grynųjų lėšų, yra išmokamos vadinamosios dalinės lėšų išmokos (Abschlagszahlungen) (Įstatymo dėl bankroto 187 straipsnio 2 dalies 1 sakinys). Jeigu likutinis turtas yra realizuotas galutinai, tai atliekamas baigiamasis lėšų paskirstymas (Schlussverteilung) (Įstatymo dėl bankroto 188 straipsnio 1 sakinys). Tokiam paskirstymui yra reikalingas bankroto bylų teismo sutikimas (Įstatymo dėl bankroto 196 straipsnio 2 dalis). Jeigu visi kreditorių reikalavimai visiškai apmokėti, tai skolininko turto administratorius lėšų likutį, kuris liko galutinai atsiskaičius su kreditoriais, turi perduoti skolininkui. (Įstatymo dėl bankroto 199 straipsnio 1 sakinys).

10. Kokios yra bankroto proceso užbaigimo sąlygos?

Po baigiamojo lėšų paskirstymo bankroto procesas yra užbaigiamas. Nutarimas užbaigti bankroto procesą yra skelbiamas viešai. Užbaigus bankroto procesą, kreditoriai turi teisę be jokių apribojimų pareikšti likusius savo reikalavimus skolininkui. Kitokios nuostatos taikomos, kai skolininkas yra fizinis asmuo, kuris yra pateikęs prašymą atleisti jį nuo likusių skolų išmokėjimo kreditoriams. Jeigu toks atleidimas yra suteikiamas, tai kreditoriai galutinai praranda galimybę įgyvendinti savo kreditorinius reikalavimus skolininkui (išimtis: Įstatymo dėl bankroto 302 straipsnyje išvardyti reikalavimai). Užbaigus bankroto procesą, skolininkui iš esmės grąžinama teisė administruoti ir valdyti turtą, kuris iki tol priklausė skolininko likutiniam turtui – „nemokumo masei“.

Bankroto plano procedūroje (Planverfahren) bankroto procesas baigiasi, kai tik įsiteisėja plano patvirtinimas (Įstatymo dėl bankroto 258 I 2 straipsnis).

« Bankrotas - Bendro pobūdžio informacija | Vokietija - Bendro pobūdžio informacija »

viršųviršų

Naujausia redakcija: 07-06-2006

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė