Europos Komisija > ETIT > Taikoma teisė > Švedija

Naujausia redakcija: 26-03-2009
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Taikoma teisė - Švedija

EJN logo

Šis puslapis nebeatnaujinamas. Šiuo metu rengiamas atnaujintas turinys, kuris bus pateiktas Europos e. teisingumo portale.


 

TURINIO LENTELE

I. Teisės šaltiniai I.
I.1. Nacionalinės normos I.1.
I.2. Daugiašalės konvencijos I.2.
I.3. Dvišalės konvencijos I.3.
II. Kolizinių normų taikymas II.
II.1. Ar teismai privalo savo iniciatyva taikyti kolizines normas? II.1.
II.2. Atgaliniai nukreipimai ir nukreipimai į trečiosios valstybės teisę (renvoi) II.2.
II.3. Siejamojo ryšio pasikeitimas II.3.
II.4. Viešoji tvarka ir imperatyvios tarptautinės normos II.4.
II.5. Užsienio teisės nustatymas II.5.
III. Kolizinės normos III.
III.1. Sutartys III.1.
III.2. Nesutartinės prievolės III.2.
III.3. Asmens statusas III.3.
III.4. Tėvystė ir įvaikinimas III.4.
III.5. Santuoka ir t. t. bei išlaikymas III.5.
III.6. Sutuoktinių turtas III.6.
III.7. Paveldėjimas, testamentai III.7.
III.8. Nuosavybės teisės III.8.
III.9. Nemokumas III.9.

 

I. Teisės šaltiniai

I.1. Nacionalinės normos

Švedijos tarptautinė privatinė teisė kodifikuota tik iš dalies. Ją sudaro įstatymai ir teismų praktika. Įstatymais iš esmės siekiama į nacionalinę teisę perkelti tarptautines konvencijas, kurių susitariančioji šalis yra Švedija. Toliau nurodomi pagrindiniai teisės aktai:

Santuoka ir vaikai

  • Tam tikrų tarptautinių teisinių santykių, susijusių su santuoka ir globa, įstatymo 3 skyriaus 4 ir 6 straipsniai (1904:26 s. 1);
  • Nutarimo dėl tam tikrų tarptautinių teisinių santykių, susijusių su santuoka, įvaikinimu ir globa, 9, 12 ir 13 straipsniai (1931:429);
  • Tarptautinių teisinių santykių, susijusių su įvaikinimu, įstatymo 2 straipsnis (1971:796);
  • Įstatymo tarptautiniais tėvystės klausimais 2, 3 ir 6 straipsniai (1985:367);
  • Tam tikrų tarptautinių klausimų, susijusių su susituokusių asmenų turtu, įstatymo 3–5 straipsniai (1990:272).

Paveldėjimas

  • Mirusių Danijos, Suomijos, Islandijos arba Norvegijos piliečių, kurie turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą Švedijoje, palikimo įstatymo 1–5, 7–19 ir 21 straipsniai (1935:44);
  • Tarptautinių teisinių santykių, susijusių su mirusių asmenų palikimu, įstatymo 1 skyrius (1937:81).

Sutartys ir pardavimas

  • Įsakomųjų vekselių įstatymo 79–87 straipsniai (1932:130);
  • Čekių įstatymo 58–65 straipsniai (1932:131);
  • Prekių pardavimui taikytinos teisės įstatymas (1964:528);
  • Bendro sprendimų priėmimo darbe įstatymo 25a, 31a ir 42 straipsniai (1976:580);
  • Tam tikroms draudimo sutartims taikytinos teisės įstatymas (1993:645);
  • Prekybinės laivybos įstatymo 13 skyriaus 2 straipsnis (1994:1009);
  • Sutartinių sąlygų, susijusių su vartotojų santykiais, įstatymo 13 straipsnis (1994:1512);
  • Vartotojų apsaugos, susijusios su naudojimusi turtu tam tikrą laiką, įstatymo 18 straipsnis (1997:218);
  • Sutartinėms prievolėms taikytinos teisės įstatymas (1998:167);
  • Nuotolinės ir išnešiojamosios prekybos įstatymo 5 skyriaus 2 straipsnis (2005:59).

Kompensacija už sužalojimą

viršųviršų

  • Sužalojimų per eismo įvykius įstatymo 8, 14 ir 38 straipsniai (1975:1410);
  • Įstatymo, susijusio su 1972 m. vasario 9 d. Švedijos ir Norvegijos konvencija dėl šiaurės elnių ganyklų, 1 straipsnis (1972:114);
  • Įstatymo, susijusio su 1974 m. vasario 19 d. Danijos, Suomijos, Norvegijos ir Švedijos aplinkos apsaugos konvencija, 1 straipsnis (1974:268).

I.2. Daugiašalės konvencijos

Švedija yra šių daugiašalių tarptautinių konvencijų, kuriose nustatytos taikytinos teisės taisyklės, susitariančioji šalis. Švedijoje laikomasi dualistinio požiūrio į tarptautines sutartis; šios daugiašalės konvencijos taip pat buvo inkorporuotos nacionalinės teisės aktais, žr. pirmiau.

Tautų lyga

  • 1930 m. Konvencija dėl tam tikrų įstatymų, susijusių su įsakomaisiais vekseliais ir paprastaisiais vekseliais, kolizijos sprendimo;
  • 1931 m. Konvencija dėl tam tikrų įstatymų, susijusių su čekiais, kolizijos sprendimo.

Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencija

  • 1955 m. Konvencija dėl tarptautiniam prekių pardavimui taikytinos teisės;
  • 1961 m. Konvencija dėl įstatymų, susijusių su testamento nuostatų forma, kolizijos.

ES

  • 1980 m. Konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės.

Šiaurės Europos šalių konvencijos

  • 1931 m. Danijos, Suomijos, Islandijos, Norvegijos ir Švedijos konvencija, nustatanti tarptautinės privatinės teisės normas santuokos, įvaikinimo ir globos klausimais (paskutinį kartą keičiančiąja konvencija pakeista 2001 m.);
  • 1934 m. Danijos, Suomijos, Islandijos, Norvegijos ir Švedijos konvencija dėl paveldėjimo, testamentų ir palikimo administravimo (paskutinį kartą keičiančiąja konvencija pakeista 1975 m.);
  • 1974 m. Danijos, Suomijos, Norvegijos ir Švedijos aplinkos konvencija.

I.3. Dvišalės konvencijos

  • 1972 m. Švedijos ir Norvegijos konvencija dėl šiaurės elnių ganyklų.

II. Kolizinių normų taikymas

II.1. Ar teismai privalo savo iniciatyva taikyti kolizines normas?

Švedijos teisėje nėra taisyklės, pagal kurią teismas turi taikyti užsienio teisę savo iniciatyva. Šis klausimas dažniausiai svarstomas teismų praktikoje; skiriamos neprivalomo teismingumo bylos (šved. dispositiva mål) – tai bylos klausimais, kuriuos šalys galėtų laisvai išspręsti sudarydamos susitarimą, – bei privalomo teismingumo bylos (šved. indispositiva mål) – tai bylos klausimais, kuriuos gali išspręsti tik teismas. Neprivalomo teismingumo bylose norint taikyti užsienio teisę viena iš šalių turi ja remtis. Buvo daug aiškų užsienio elementą turinčių bylų, kuriose neabejojant taikyta Švedijos teisė, nes nė viena iš šalių nesirėmė užsienio teise. Kita vertus, nagrinėjant privalomo teismingumo bylas, pvz., susijusias su tėvystės (motinystės) nustatymu, buvo atvejų, kai teismai taikė užsienio teisę savo iniciatyva.

viršųviršų

II.2. Atgaliniai nukreipimai ir nukreipimai į trečiosios valstybės teisę (renvoi)

Švedijos tarptautinės privatinės teisės doktrinoje požiūris į atgalinius nukreipimus ir nukreipimus į trečiosios valstybės teisę (renvoi) iš esmės yra neigiamas. Tačiau Įsakomųjų vekselių įstatymo 79 straipsnio 2 dalyje ir Čekių įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimtys, taikomos užsienio piliečių galimybei sudaryti sandorius, susijusius su įsakomaisiais vekseliais arba čekiais. Priežastis ta, kad šios nuostatos pagrįstos tarptautinėmis konvencijomis. Kitos išimtys nustatytos Įstatymo dėl bankroto pasekmių kitoje Šiaurės Europos šalyje 9 straipsnio 2 dalyje (1981:7) ir Įstatymo dėl tam tikroms draudimo sutartims taikytinos teisės 5–7 straipsniuose (1993:645). Galiausiai oficialaus santuokos galiojimo klausimu atgaliniai nukreipimai ir nukreipimai į trečiosios valstybės teisę (renvoi) pripažįstami pagal Tam tikrų tarptautinių teisinių santykių, susijusių su santuoka ir globa, įstatymo 1 straipsnio 7 dalį (1904:26 s. 1).

II.3. Siejamojo ryšio pasikeitimas

Švedijos tarptautinėje privatinėje teisėje nėra bendros siejamojo ryšio pasikeitimo poveikio taisyklės: šis klausimas konkrečiai reglamentuojamas atskiruose įstatymuose. Pavyzdžiui, Tam tikrų tarptautinių klausimų, susijusių su susituokusių asmenų turtu, įstatymo (1990:272) 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „jeigu taikytina teisė nebuvo nustatyta susitarimu, taikoma valstybės, kurioje sutuoktiniai turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą (šved. hemvist) sudarę santuoką, teisė“, o šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „jeigu abu sutuoktiniai vėliau persikėlė nuolat gyventi kitoje valstybėje ir gyveno joje ne mažiau kaip dvejus metus, taikoma tos valstybės teisė“.

viršųviršų

II.4. Viešoji tvarka ir imperatyvios tarptautinės normos

Švedijos tarptautinėje privatinėje teisėje galioja bendras principas, kad užsienio teisės nuostata neturėtų būti taikoma, jeigu jos taikymas būtų akivaizdžiai nesuderinamas su pagrindiniais šios valstybės teisės sistemos principais. Su tuo susijusių nuostatų galima rasti daugumoje tarptautinės privatinės teisės srities teisės aktų. Tačiau tai nereiškia, kad viešosios tvarkos apribojimai turi būti nustatyti įstatymuose. Buvo priimta keletas teismo sprendimų, kuriuose nustatyta, kad užsienio teisė negalėjo būti taikoma viešosios tvarkos sumetimais.

Kokios Švedijos teisės normos yra imperatyvios tarptautiniu mastu, paprastai sprendžia teismai.

II.5. Užsienio teisės nustatymas

Jeigu teismas nėra susipažinęs su užsienio teisės, kuri, jo manymu, turėtų būti taikoma, turiniu, jis gali pasinaudoti dviem galimybėmis. Teismas pats atlieka tyrimą arba paprašo, kad šalis pateiktų reikalingą informaciją. Kurį būdą pasirinks teismas, tai priklauso nuo praktinių aspektų. Jeigu teismas nusprendžia pats atlikti užsienio teisės tyrimą, jam gali būti užtikrinama Teisingumo ministerijos pagalba. Paprastai teismas atlieka aktyvesnį vaidmenį nagrinėdamas privalomo teismingumo, o ne neprivalomo teismingumo bylas (žr. pirmiau); nagrinėdamas neprivalomo teismingumo bylas jis gali leisti šalims atlikti tyrimą.

III. Kolizinės normos

III.1. Sutartys

Švedija yra 1980 m. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės šalis. Kai kuriose srityse taikomos specialios normos.

viršųviršų

Prekių pardavimą reglamentuoja Prekių pardavimui taikytinos teisės įstatymas (1964:528), kuriuo į nacionalinę teisę inkorporuojama 1955 m. Hagos konvencija dėl tarptautiniam prekių pardavimui taikytinos teisės. Įstatymas pagrįstas Romos konvencijos taisyklėmis. Tačiau įstatyme nereglamentuojamos vartojimo sutartys. Pagal 3 straipsnį pirkėjas ir pardavėjas taikytiną teisę gali pasirinkti sudarydami susitarimą. 4 straipsnyje nurodyta, kad jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma pardavėjo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Šios taisyklės išimtis taikoma tuo atveju, kai pardavėjas priėmė užsakymą pirkėjo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, arba vykdant prekių mainus ar perkant aukcione.

Kita Romos konvencijos taisyklių išimtis taikoma kai kurioms vartojimo sutartims. Sutartinių sąlygų, susijusių su vartotojų santykiais, įstatymo (1994:1512) 13 straipsnyje, Vartotojų apsaugos, susijusios su naudojimusi turtu tam tikrą laiką, įstatymo 18 straipsnyje (1997:218) bei Nuotolinės ir išnešiojamosios prekybos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2005:59) nustatytos specialios taisyklės, kuriomis siekiama apsaugoti vartotojus nuo teisės pasirinkimo išlygų. Jose nustatyta, kad esant tam tikroms aplinkybėms turi būti taikoma Europos ekonominės erdvės (EEE) valstybių teisė, jeigu ji suteikia vartotojams geresnę apsaugą.

Įsakomųjų vekselių įstatymo (1932:130) 79–87 straipsniuose ir Čekių įstatymo (1932:131) 58–65 straipsniuose nustatytos specialios taisyklės taikomos įsakomiesiems vekseliams ir čekiams. Šios taisyklės pagrįstos 1930 m. Ženevos konvencija dėl tam tikrų įstatymų, susijusių su įsakomaisiais vekseliais ir paprastaisiais vekseliais, kolizijos sprendimo ir 1931 m. Ženevos konvencija dėl tam tikrų įstatymų, susijusių su čekiais, kolizijos sprendimo.

viršųviršų

Kai kurias gyvybės draudimo ir kitas draudimo sutartis reglamentuoja Tam tikroms draudimo sutartims taikytinos teisės įstatymas (1993:645).

III.2. Nesutartinės prievolės

Nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės klausimas paprastai nėra reglamentuojamas teisės aktuose. Teismo sprendime, priimtame byloje Nr. NJA 1969 s. 163, buvo nustatyta, kad sprendžiant nesutartinius klausimus prievolė atlyginti žalą nustatoma pagal valstybės, kurioje buvo atliktas žalą sukėlęs veiksmas, teisę (lex loci delicti). Toje byloje buvo visiškai neatsižvelgta į tai, kad žalą sukėlęs asmuo ir žalą patyręs asmuo turėjo tą pačią nuolatinę gyvenamąją vietą. Nėra teismo sprendimų, kuriais remiantis būtų galima atsakyti į klausimą, kurios valstybės teisė turi būti taikoma, kai žalą sukėlęs veiksmas buvo atliktas kitoje valstybėje, nei ta, kurioje atsirado tiesioginė žala.

III.3. Asmens statusas

Švedijos tarptautinėje privatinėje teisėje lemiamas siejamasis ryšys nustatant asmens statusą paprastai yra pilietybė. Tačiau šiuo metu yra tiek daug bylų, kuriose pilietybės principą keičia nuolatinės gyvenamosios vietos, kaip pagrindinio siejamojo ryšio, principas, todėl kyla abejonių, ar vis dar galima kalbėti apie vienintelį siejamąjį ryšį, taikomą asmens statusui. Švedijos tarptautinėje privatinėje teisėje „asmens statusas“ suprantamas kaip esminiai teisnumo ir veiksnumo, taip pat vardo bei pavardės klausimai.

Pagal Tam tikrų tarptautinių teisinių santykių, susijusių su santuoka ir globa, įstatymo (1904:26 s. 1) 1 skyriaus 1 straipsnį santuokinis veiksnumas Švedijos institucijoje iš esmės nustatomas pagal Švedijos teisę, jeigu viena iš šalių turi Švedijos pilietybę arba nuolat gyvena Švedijoje. Panašios taisyklės taikomos Šiaurės Europos valstybėse pagal Nutarimo dėl tam tikrų tarptautinių teisinių santykių, susijusių su santuoka, įvaikinimu ir globa, 1 straipsnį (1931:429).

viršųviršų

Tarptautinių teisinių santykių, susijusių su santuoka ir globa, įstatymo (1904:26 s. 1) 4 ir 5 straipsniuose ir Nutarimo dėl tam tikrų tarptautinių teisinių santykių, susijusių su santuoka, įvaikinimu ir globa (1931:429), 14–21a straipsniuose nustatytos specialios globos ir rūpybos taisyklės.

Pagal Tarptautinių teisinių santykių, susijusių su mirusių asmenų palikimu, įstatymo 1 skyriaus 3 straipsnį (1937:81) gebėjimą sudaryti arba panaikinti testamentą reglamentuoja valstybės, kurios pilietybę turėjo testatorius, teisė.

Atsakymas į klausimą dėl teisės, taikytinos veiksnumui, iš dalies pateikiamas Romos konvencijos 11 straipsnyje. Gebėjimą sudaryti sandorius, susijusius su įsakomaisiais vekseliais arba čekiais, reglamentuoja specialios taisyklės, nustatytos Įsakomųjų vekselių įstatymo 79 straipsnyje ir Čekių įstatymo 58 straipsnyje.

Proceso kodekso 11 skyriaus 3 straipsnyje nustatyta speciali gebėjimo pareikšti ieškinį ir būti atsakovu taisyklė, kurioje nurodyta, kad užsienietis, kuris savo valstybėje negali dalyvauti teismo procese, gali dalyvauti teismo procese Švedijoje, jeigu jis turi veiksnumą pagal Švedijos teisę.

Pagal Švedijos tarptautinę privatinę teisę vardo ir pavardės klausimai laikomi asmens statuso teisės dalimi. Tai, pvz., reiškia, kad kai vienas sutuoktinis pasirenka kito sutuoktinio pavardę, tai nėra kvalifikuojama kaip santuokos teisinės pasekmės asmeninių santykių atžvilgiu. Pagal Asmens pavardžių įstatymo 50 straipsnį (1982:670) įstatymas netaikomas Švedijos piliečiams, kurie nuolat gyvena Danijoje, Norvegijoje arba Suomijoje; galima padaryti priešingą išvadą, kad jis taikomas kitur gyvenantiems Švedijos piliečiams. 51 straipsnyje nurodyta, kad įstatymas taip pat taikomas užsienio piliečiams, kurie nuolat gyvena Švedijoje.

viršųviršų

III.4. Tėvystė ir įvaikinimas

Švedijos materialinėje teisėje nėra skirtumo tarp santuokoje ir nesantuokoje gimusių vaikų, o Švedijos tarptautinėje privatinėje teisėje nėra konkrečių kolizinių normų, pagal kurias būtų galima nustatyti, ar vaikas turi būti laikomas gimusiu santuokoje ar nesantuokoje ir ar vaikas atitinkamai gali būti pripažįstamas santuokiniu.

Atsižvelgiant į tėvystės nustatymui taikytiną teisę, esama skirtingų taisyklių, taikomų tėvystės prielaidai ir tėvystės nustatymui teisme. Tėvystės prielaida reglamentuojama Įstatymo tarptautiniais tėvystės klausimais 2 straipsnyje (1985:367). Jame nustatyta, kad asmuo, kuris yra arba buvo susituokęs su vaiko motina, laikomas vaiko tėvu, jeigu taip nustatyta valstybės, kurioje vaikas gimdamas įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą, teisėje, arba, kai pagal tą teisę netaikoma tėvystės prielaida, jeigu taip nustatyta valstybės, kurios piliečiu tapo vaikas gimimo metu, teisėje. Tačiau jeigu vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta gimimo metu buvo Švedijoje, klausimas visada bus sprendžiamas pagal Švedijos teisę. Jeigu tėvystė turi būti nustatyta teisme, teismas taikys valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno priimant sprendimą pirmąja instancija, teisę.

Pagal Tarptautinių teisinių santykių, susijusių su įvaikinimu, įstatymo (1971:796) 2 straipsnio 1 dalį Švedijos teismas nagrinėdamas prašymą dėl įvaikinimo taiko Švedijos teisę. Tačiau 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu prašymas susijęs su jaunesniu nei 18 metų vaiku, teismas privalo apsvarstyti, ar pareiškėjas arba vaikas susijęs su užsienio valstybe pilietybės, nuolatinės gyvenamosios vietos arba kitokiu pagrindu ir ar tikėtina, kad tai gali sukelti sunkumų vaikui, jeigu įvaikinimas toje šalyje nepripažįstamas.

viršųviršų

Atsižvelgiant į teisines įvaikinimo pasekmes, kai užsienyje priimta nutartis dėl įvaikinimo galioja Švedijoje, įvaikintas vaikas globos, rūpybos ir išlaikymo tikslais laikomas įvaikinančio tėvo (motinos) vaiku Švedijoje sudarytoje santuokoje. Tačiau paveldėjimo atveju įstatyme nustatyta, kad įvaikinti vaikai ir įvaikinančio tėvo (motinos) tikri vaikai turi lygias teises tik tada, jeigu įvaikinta Švedijoje. Jeigu įvaikinta užsienyje, įvaikinto vaiko paveldėjimo teisė bus nustatoma pagal teisę, kuri paprastai reglamentuoja paveldėjimo teisę, tai yra pilietybės valstybės teisė.

III.5. Santuoka ir t. t. bei išlaikymas

Dėl santuokinio veiksnumo žr. 3.3 punktą. Santuoka laikoma oficialiai galiojančia, jeigu ji galioja valstybėje, kurioje ji buvo sudaryta (Tam tikrų tarptautinių teisinių santykių, susijusių su santuoka ir globa, įstatymo (1904:26 s. 1) 1 skyriaus 7 straipsnis).

Teisines santuokos pasekmes galima padalyti į dvi pagrindines kategorijas: asmenines ir susijusias su sutuoktinių turtu. Pagrindinė santuokos pasekmė asmeninių neturtinių teisių požiūriu yra tai, kad sutuoktiniai turi abipusę pareigą išlaikyti vienas kitą. Švedijos tarptautinėje privatinėje teisėje sutuoktinių paveldėjimo teisės, kito sutuoktinio pavardės įgijimo arba pareigos išlaikyti kito sutuoktinio vaikus klausimai nėra laikomi santuokos teisinėmis pasekmėmis, o taikytina teisė nustatoma pagal kolizines normas, kurios reglamentuoja paveldėjimą, asmens vardą ir pavardę ir t. t.

viršųviršų

Sutuoktinio išlaikymui taikytinos teisės klausimas teisės aktuose nėra reglamentuojamas. Teisę į išlaikymą turinčio sutuoktinio nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė taikoma tais atvejais, kai sutuoktiniai santuokos metu toje valstybėje taip pat turėjo bendrą nuolatinę gyvenamąją vietą. Aukščiausiasis Teismas dar nepriėmė sprendimo klausimu, kuri teisė taikytina, kai teisę į išlaikymą turintis asmuo persikėlė į kitą valstybę, tačiau yra apeliacinių teismų sprendimų, kuriuose išreiškiamas pasiryžimas taikyti valstybės, į kurią tas asmuo persikėlė, teisę. Atsižvelgiama į susitarimą dėl taikytinos teisės, kai susitarimas buvo sudarytas iškilus ginčui.

Santuokos nutraukimo klausimais Tam tikrų tarptautinių teisinių santykių, susijusių su santuoka ir globa, įstatymo (1904:26 s. 1) 3 skyriaus 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Švedijos teismai turi taikyti Švedijos teisę. 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis, kai abu sutuoktiniai yra užsienio piliečiai ir nė vienas iš jų bent vienerius metus nuolat negyveno Švedijoje.

Švedijos materialinėje teisėje nėra numatyti gyvenimo skyrium (separacijos) arba santuokos pripažinimo negaliojančia teisės institutai ir nėra visuotinai taikomų teisės pasirinkimo taisyklių, kurias būtų galima taikyti tokiais atvejais. Šiaurės Europos šalių atžvilgiu Nutarimo dėl tam tikrų tarptautinių teisinių santykių, susijusių su santuoka, įvaikinimu ir globa (1931:429), 9 straipsnyje nurodyta, kad gyvenimo skyrium atveju teismas taiko savo valstybės teisę.

Pagal Registruotų partnerysčių įstatymo 3 skyriaus 1 straipsnį (1994:1117) dviejų vienodos lyties asmenų partnerystė sukelia tokias pat teisines pasekmes kaip ir santuoka. Tačiau 3 skyriaus 4 straipsnyje nustatyta jau minėto nutarimo, t. y. Nutarimo dėl tam tikrų tarptautinių teisinių santykių, susijusių su santuoka, įvaikinimu ir globa (1931:429), taikymo išimtis.

viršųviršų

III.6. Sutuoktinių turtas

Susituokusių asmenų turtui taikytinos teisės klausimus reglamentuoja Tam tikrų tarptautinių klausimų, susijusių su susituokusių asmenų turtu, įstatymas (1990:272). Įstatymo 3 straipsnyje numatyta galimybė asmenims arba poroms, kurios ketina susituokti, sudaryti rašytinį susitarimą, nustatantį, kad jų turto režimą reglamentuos valstybės, kurioje vienas iš jų turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kurios pilietybę vienas iš jų turi sudarant susitarimą, teisė.

Jeigu sutuoktiniai nesudarė galiojančio susitarimo dėl teisės pasirinkimo, įstatymo 4 straipsnyje nurodyta, kad taikytina valstybės, kurioje jie nuolat apsigyveno sudarę santuoką, teisė. Jeigu abu sutuoktiniai vėliau nuolat apsigyvena kitoje valstybėje ir gyvena joje ne mažiau kaip dvejus metus, bus taikoma tos valstybės teisė. Tačiau jeigu abu sutuoktiniai jau nuolat gyvena toje valstybėje susituokę arba jeigu jie abu turi tos valstybės pilietybę, tos valstybės teisė bus taikoma nuo to momento, kai jie pradėjo joje nuolat gyventi.

Įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad susitarimas dėl teisės pasirinkimo galioja, jeigu jis suderinamas su teise, sutuoktinių turtui taikytina sudarant sandorį. Jeigu susitarimas dėl teisės pasirinkimo sudaromas prieš santuoką, jis galioja, jeigu yra suderinamas su teise, kuri tampa taikytina sutuoktiniams susituokus. Susitarimas dėl teisės pasirinkimo galioja, jeigu jis atitinka formos reikalavimus, nustatytus pagal valstybės, kurioje jis buvo sudarytas arba kurioje sutuoktiniai nuolat gyvena, teisę.

viršųviršų

Šiaurės Europos šalių atveju Nutarime dėl tam tikrų tarptautinių teisinių santykių, susijusių su santuoka, įvaikinimu ir globa (1931:429), nustatytos specialios taisyklės.

III.7. Paveldėjimas, testamentai

Tarptautinių teisinių santykių, susijusių su mirusių asmenų palikimu, įstatymo (1937:81) 1 skyriaus 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paveldėjimo teisė nustatoma tik pagal valstybės, kurios pilietybę turėjo palikėjas mirties metu, teisę. Ši teisė reglamentuoja tokius klausimus: kas turi teisę paveldėti, kokia palikimo dalis jiems gali tekti ir ar yra pagal įstatymą nustatytos palikimo dalys. Įpėdinio teisei į išlaikymą, viršijantį jam tenkančią palikimo dalį, taip pat taikoma paveldėjimą reglamentuojanti teisė.

Tarptautinių teisinių santykių, susijusių su mirusių asmenų palikimu, įstatymo (1937:81) 1 skyriaus 8 straipsnyje nustatyta, kad klausimas, ar dovana laikytina išankstiniu palikimu, sprendžiamas pagal valstybės, kurios pilietybę mirusysis turėjo dovanojimo metu, teisę. Įstatymo 7 skyriuje nustatyta, kad susitarimų su turto palikėju dėl paveldėjimo ateityje ir prieš mirtį padovanotų dovanų privalomumo klausimas sprendžiamas pagal valstybės, kurios pilietybę palikėjas turėjo sandorio metu, teisę.

Įstatymo 1 skyriaus 9 straipsnyje nurodyta, kad klausimas, susijęs su asmens gebėjimu paveldėti, sprendžiamas pagal valstybės, kurios pilietybę asmuo turi, teisę.

Pagal įstatymo 1 skyriaus 3 straipsnį gebėjimas sudaryti arba panaikinti testamentą nustatomas pagal valstybės, kurios pilietybę testatorius turėjo sandorio sudarymo metu, teisę.

viršųviršų

1 skyriaus 4 straipsnyje nustatyta, kad testamentai tenkina formos reikalavimus, jeigu jie atitinka vietos, kurioje testamentas buvo sudarytas, arba vietos, kurios pilietybę testatorius turėjo sudarydamas testamentą arba mirties metu, teisės reikalavimus. Kai testamentas susijęs su nekilnojamuoju turtu, jis taip pat bus laikomas galiojančiu formos atžvilgiu, jeigu atitiks nekilnojamojo turto buvimo vietos teisės reikalavimus. Ta pati taisyklė taikoma testamentų panaikinimui. Šia nuostata įgyvendinama 1961 m. Hagos konvencija dėl teisės aktų, reglamentuojančių testamento nuostatų formą, kolizijos.

Įstatymo 1 skyriaus 5 straipsnyje nustatyta, kad testamento turinio galiojimas nustatomas pagal valstybės, kurios pilietybę testatorius turėjo mirties metu, teisę. Pagal įstatymo 1 skyriaus 6 straipsnį ta pati taisyklė taikoma sprendžiant klausimą, ar testamentas negalioja dėl neveiksnumo, apgaulės, klaidos, prievartos arba kitos neleistinos įtakos.

Mirusių Danijos, Suomijos, Islandijos arba Norvegijos piliečių, kurie turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą Švedijoje, palikimo įstatyme (1935:44) nustatytos specialios taisyklės, reglamentuojančios su Šiaurės Europos šalimis susijusius atvejus.

III.8. Nuosavybės teisės

Nuosavybės teisės srityje rašytinės teisės pasirinkimo taisyklės galioja tik tam tikrais atvejais, susijusiais su laivais ir orlaiviais, finansinėmis priemonėmis ir neteisėtai pagrobtais kultūros objektais, taip pat tam tikroms aplinkybėms, kurias reglamentuoja Šiaurės Europos šalių bankroto konvencija ir EB reglamentas dėl nemokumo.

Su nuosavybės teisėmis susijusios pasekmės, pvz., nusipirkus ar įkeitus kilnojamąjį arba nekilnojamąjį turtą, nustatomos pagal valstybės, kurioje turtas yra pirkimo arba įkeitimo metu, teisę. Pagal šią teisę bus nustatomas visų nuosavybės teisių pobūdis, kurios nors nuosavybės teisės įgijimo ir pasibaigimo būdas, galimi formalūs reikalavimai ir tai, kokias teises nuosavybės teisė suteikia trečiųjų šalių atžvilgiu.

Atsižvelgiant į prievolės užtikrinimo priemones užsienyje, teismų praktikoje nustatyta, kad jeigu užtikrinimo priemonės atsiradimo metu pardavėjas žinojo, kad turtas bus gabenamas į Švediją, o ši užtikrinimo priemonė Švedijoje negalioja, pardavėjas privalėjo vietoj jos pateikti garantiją, kuri atitiktų Švedijos teisėje nustatytus reikalavimus. Be to, užsienio užtikrinimo teisei nesuteikiama teisinė galia, kai nuo turto atgabenimo į Švediją praėjo tam tikras laikas. Daroma prielaida, kad užsienio kreditorius turėjo laiko arba gauti naują garantiją, arba išieškoti skolą.

III.9. Nemokumas

Švedijoje bankroto byloms ir kitiems nemokumo klausimams, pvz., bylos pradėjimo sąlygoms, taikytina Švedijos teisė.

Reglamente Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų nustatytos specialios taisyklės, reglamentuojančios bylas, kuriose dalyvauja kitos ES valstybės narės.

« Taikoma teisė - Bendro pobūdžio informacija | Švedija - Bendro pobūdžio informacija »

viršųviršų

Naujausia redakcija: 26-03-2009

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė