Europos Komisija > ETIT > Taikoma teisė > Ispanija

Naujausia redakcija: 21-09-2007
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Taikoma teisė - Ispanija

EJN logo

Šis puslapis nebeatnaujinamas. Šiuo metu rengiamas atnaujintas turinys, kuris bus pateiktas Europos e. teisingumo portale.


 

TURINIO LENTELE

1. GALIOJANČIŲ TAISYKLIŲ ŠALTINIAI 1.
1.1. NACIONALINĖS TAISYKLĖS 1.1.
1.2. GALIOJANČIOS DAUGIAŠALĖS TARPTAUTINĖS KONVENCIJOS 1.2.
1.3. PAGRINDINĖS GALIOJANČIOS DVIŠALĖS KONVENCIJOS 1.3.
2. ĮSTATYMŲ KOLIZIJOS TAISYKLIŲ ĮGYVENDINIMAS 2.
2.1. Teisėjo pareiga savo iniciatyva taikyti įstatymų kolizijos taisykles 2.1.
2.2. Nuoroda į užsienio teisę (renvoi2.2.
2.3. Siejamojo veiksnio pasikeitimas 2.3.
2.4. Kolizijos taisyklių įprasto taikymo išimtys 2.4.
2.5. Užsienio teisės įrodymas 2.5.
3. ĮSTATYMŲ KOLIZIJOS TAISYKLĖS 3.
3.1. Sutartinės prievolės ir teisės aktai 3.1.
3.2. Nesutartinės prievolės (civilinės teisės pažeidimai ir deliktai, nepagrįstas praturtėjimas, kito asmens reikalų tvarkymas (negotorium gestio) ir t. t.) 3.2.
3.3. Asmens statusas ir jo ryšys su civiliniu statusu (vardas ir pavardė, nuolatinė gyvenamoji vieta, veiksnumas) 3.3.
3.4. Tėvų ir vaikų tarpusavio santykių nustatymas, įskaitant įvaikinimą 3.4.
3.5. Santuoka, nesusituokę asmenys, partnerystė, santuokos nutraukimas, teismo pripažintas sutuoktinių gyvenimas skyrium, išlaikymo pareigos 3.5.
3.6. Sutuoktinių turto teisinis statusas 3.6.
3.7. Testamentai ir paveldėjimas 3.7.
3.8. Nekilnojamasis turtas 3.8.
3.9. Nemokumas 3.9.

 

1. GALIOJANČIŲ TAISYKLIŲ ŠALTINIAI

1.1. NACIONALINĖS TAISYKLĖS

Ispanijos teisinės tvarkos šaltiniai yra įstatymai, papročiai ir bendrieji teisės principai. Aukštesnę teisinę galią turinčiai nuostatai prieštaraujanti nuostata nėra taikoma. Paprotys taikomas tik tada, kai nėra taikytinos teisės normos ir kai jis neprieštarauja moralei arba viešajai tvarkai ir yra nusistovėjęs. Bendrieji teisės principai taikomi nesant teisės normos arba papročio, nepažeidžiant jų reikšmės formuojant teisinę tvarką. Teisinę tvarką užbaigia teismų praktika, kurią nuosekliai plėtoja Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus, papročius ir bendruosius teisės principus.

1.2. GALIOJANČIOS DAUGIAŠALĖS TARPTAUTINĖS KONVENCIJOS

  • Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1348/00 English - español - français PDF File (PDF File 87 KB)
  • Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1206/2001 English - español - français PDF File (PDF File 105 KB)
  • Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 English - español - français PDF File (PDF File 200 KB)
  • Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/03 English - español - français PDF File (PDF File 227 KB)
  • 1988 m. rugsėjo 16 d. Lugano konvencija
  • 1977 m. sausio 27 d. Strasbūre pasirašytas Europos susitarimas dėl teisinės pagalbos prašymų perdavimo
  • 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencija (dokumentų įteikimas)
  • 1970 m. kovo 18 d. Hagos konvencija (įrodymai)
  • 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija (teisė kreiptis į teismą)
  • 1956 m. spalio 24 d. Hagos konvencija (vaiko išlaikymas)
  • 1958 m. balandžio 15 d. Hagos konvencija (sprendimų dėl vaiko išlaikymo vykdymas)
  • 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencija (sprendimų dėl išlaikymo pripažinimas ir vykdymas)
  • 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencija (išlaikymo ieškiniams taikoma teisė)
  • 1954 m. kovo 1 d. Hagos konvencija (civilinis procesas)
  • 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija (vaiko grobimas)
  • 1980 m. gegužės 20 d. Liuksemburgo konvencija (vaiko globos vykdymas)
  • 1978 m. kovo 15 d. Strasbūro konvencija (informavimas apie užsienio teisę)
  • 1975 m. sausio 30 d. Panamos konvencija (pavedimai teismui)
  • 1979 m. gegužės 8 d. Montevidėjaus konvencija (informavimas apie užsienio teisę)
  • 1956 m. birželio 20 d. Niujorko konvencija (išlaikymo gavimas iš užsienio)

1.3. PAGRINDINĖS GALIOJANČIOS DVIŠALĖS KONVENCIJOS

  • Ispanija ir Marokas:
    • Konvencija dėl teismų bendradarbiavimo civilinėse, komercinėse ir administracinėse bylose (1997 m. gegužės 30 d.)
    • Konvencija dėl teismų bendradarbiavimo, sprendimų, susijusių su vaikų globa, matymosi teisėmis ir vaikų grąžinimu, pripažinimo ir vykdymo (1997 m. gegužės 30 d.)
  • Ispanija ir Tunisas:
    • Konvencija dėl teisminės pagalbos civilinėse ir komercinėse bylose ir teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo (2001 m. rugsėjo 24 d.)
  • Ispanija ir Tailandas:
    • Konvencija dėl teisminės pagalbos civilinėse ir komercinėse bylose (1998 m. birželio 5 d.)
  • Ispanija ir Brazilija:
    • Konvencija dėl teisminės pagalbos civilinėse ir komercinėse bylose (1989 m. balandžio 13 d.)
  • Ispanija ir Urugvajus:
    • Konvencija dėl teismų bendradarbiavimo (1987 m. lapkričio 4 d.)
    • Konvencija dėl įstatymų kolizijų, susijusių su vaikų išlaikymu, teismo sprendimų ir teismo susitarimų dėl išlaikymo vykdymu (1987 m. lapkričio 4 d.)
  • Ispanija ir Dominikos Respublika:
    • Konvencija dėl teisminės pagalbos civilinėse ir komercinėse bylose (2003 m. rugsėjo 15 d.)
  • Ispanija ir Bulgarija:
    • Sutartis dėl teisminės pagalbos civilinėse bylose (1993 m. gegužės 23 d.)
  • Ispanija ir Rusijos Federacija:
    • Konvencija dėl teisminės pagalbos civilinėse bylose (1990 m. spalio 26 d.)
  • Ispanija ir Kinijos Liaudies Respublika:
    • Sutartis dėl teisminės pagalbos civilinėse ir komercinėse bylose (1992 m. gegužės 2 d.) español
  • Ispanija ir Šveicarija:
    • Sutartis dėl teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (1896 m. lapkričio 10 d.)
  • Ispanija ir Kolumbija:
    • 1908 m. gegužės 30 d. Konvencija dėl teismo sprendimų vykdymo civilinėse bylose español
  • Ispanija ir Meksika:
    • Konvencija dėl teismo ir arbitražo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (1989 m. balandžio 17 d.) español
  • Ispanija ir Izraelis:
    • Konvencija tarp Ispanijos ir Izraelio dėl abipusio teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (1989 m. gegužės 30 d.) español
  • Ispanija ir Rumunija:
    • Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (1997 m. lapkričio 17 d.)
  • Ispanija ir Salvadoras:
    • Sutartis dėl jurisdikcijos, teismų kompetencijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (2000 m. lapkričio 7 d.)

2. ĮSTATYMŲ KOLIZIJOS TAISYKLIŲ ĮGYVENDINIMAS

2.1. Teisėjo pareiga savo iniciatyva taikyti įstatymų kolizijos taisykles

Teismai ir kitos institucijos savo iniciatyva taiko Ispanijos įstatymų kolizijos taisykles.

viršųviršų

2.2. Nuoroda į užsienio teisę (renvoi)

Nuoroda į užsienio teisę nepateikiama tarptautinėse konvencijose, kurių viena iš šalių yra Ispanija. Yra tik dvi konvencijos, dėl kurių gali būti abejonių: 1965 m. kovo 18 d. Vašingtono konvencija dėl investavimo ginčų tarp valstybių ir kitų valstybių piliečių sprendimo ir 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų. Tačiau kadangi šios konvencijos nustato taikytiną tarptautinės privatinės teisės sistemą, o ne teisę, kurią turėtų taikyti teisėjas, tai nėra klausimas, susijęs su nuoroda į užsienio teisę.

Kalbant apie Ispanijos nacionalinius įstatymus, pagal Civilinį kodeksą, kuris reglamentuoja šį klausimą, nuoroda į užsienio teisę yra laikoma nuoroda į užsienio valstybės materialinę teisę, nepaisant nuorodos į užsienio teisę, kurios kolizijos taisyklės nurodo kitą teisę, kuri nėra Ispanijos teisė. Tai reiškia, kad pripažįstama tik pirmo laipsnio nuoroda į užsienio teisę. Tačiau pirmo laipsnio nuoroda į užsienio teisę, kurią nustato Ispanijos teisė, nėra privaloma (vartojama formuluotė „bus atsižvelgiama“). Šis klausimas yra išaiškintas teismų praktikoje, kurioje nustatyta, kad tai įmanoma tik tais atvejais, kai priimtas sprendimas yra įtikinamas, racionalus ir teisingas.

Antro laipsnio nuoroda į užsienio teisę (kai teisė, kurią nurodo Ispanijos teisė, toliau nurodo trečiosios valstybės teisę) nėra leidžiama, išskyrus vekselių, čekių ir skolinių įsipareigojimų atvejus. Šiuose dokumentuose gali būti nustatyta privaloma antro laipsnio nuoroda į užsienio teisę, jeigu juose nurodyta, kad jų sudarymo tvarką reglamentuoja subjekto nacionalinė teisė, nors jeigu ši teisė pripažįsta, kad taikoma kitos valstybės teisė, bus taikoma tos kitos valstybės teisė.

viršųviršų

2.3. Siejamojo veiksnio pasikeitimas

Ispanijos teisėje nėra bendros taisyklės, tinkamos tiems atvejams, kuriais kolizijos taisyklėse naudojamas aplinkybių pasikeitimo faktas būtų pripažįstamas siejamuoju veiksniu. Nėra jokių sunkumų tais atvejais, kai kolizijos taisyklė nustato aplinkybę, pagal kurią galima nustatyti siejamąjį veiksnį. Jeigu taip nėra, Ispanijos teisė nenustato aiškios ir bendros taisyklės. Tačiau pagal taikomą kriterijų manoma, kad reikia atsižvelgti į teisinės situacijos atsiradimo momentu taikytą teisę, net jeigu siejamasis veiksnys pasikeitė.

2.4. Kolizijos taisyklių įprasto taikymo išimtys

Ispanijos teisėje yra tarptautinės viešosios tvarkos sąlyga, nustatanti, kad užsienio teisė jokiais atvejais nebus taikoma, jeigu ji prieštarauja viešajai tvarkai. Dėl to užsienio teisė netaikoma, jeigu ji aiškiai pažeidžia pagrindinius Ispanijos teisės principus. Šie principai nėra išvardyti, tačiau iš esmės tai yra Konstitucijoje nustatyti principai, pvz., teisė nutraukti santuoką, vaikų lygybė įstatymui, teisė turėti vardą ir pavardę, nekilnojamojo turto taisyklės ir rinkos sąlygos, vartotojų apsauga, aplinkos apsauga ir t. t. Ši viešosios tvarkos sąlyga yra taikoma ribotai. Kai ji yra taikoma, jeigu esama kito siejamojo veiksnio, kurį nustato tarptautinės privatinės teisės taisyklė, tai reiškia, kad nuoroda yra pateikiama į atitinkamą teisę. Kai šio kito siejamojo veiksnio nėra, taikoma Ispanijos teisė.

2.5. Užsienio teisės įrodymas

Užsienio teisės turinys ir galiojimas turi būti įrodytas, ir teismas gali naudoti visas priemones, kurios, jo manymu, yra reikalingos šiam tikslui. Šalių atžvilgiu užsienio teisės įrodymui taikomos bendrosios civilinio ieškinio įrodinėjimo naštos taisyklės. Užsienio teisę galima įrodyti naudojant visas priimtinas įrodinėjimo priemones.

viršųviršų

3. ĮSTATYMŲ KOLIZIJOS TAISYKLĖS

3.1. Sutartinės prievolės ir teisės aktai

Ispanija yra 1980 m. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės susitariančioji šalis. Pagrindinė konvencijos taisyklė – šalių pasirinkimo teisė. Jeigu susitariančiosios šalys nepasirenka taikomos teisės (arba jeigu pasirinkimas negalioja), iš esmės taikoma valstybės, kurioje sutarties sudarymo metu gyvena pagrindinis sutarties vykdytojas, teisė arba, jeigu tai yra įmonė, valstybės, kurioje sutarties sudarymo metu yra centrinė įmonės būstinė, teisė. Tačiau jeigu sutarties dalykas yra pastatas, taikoma valstybės, kurioje yra pastatas, teisė.

Kartu su šia bendra taisykle Romos konvencija nustato tam tikras garantijas, susijusias su reikalavimais šalims, kad šios tam tikrais atvejais galėtų nustatyti taikomą teisę (vartotojų sutartys ir individualios darbo sutartys) ir, jeigu pasirinkta teisė nenurodoma, nustatyti konkrečias jurisdikcijos formas, kurios turėtų pirmenybę pirmiau nurodytų prielaidų atžvilgiu. Pavyzdžiui, vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teisė, jeigu prekė pristatyta toje valstybėje, joje gautas užsakymas arba kelionė, kurią organizavo pardavėjas, kad užsienyje įsigytų prekių. Individualioms darbo sutartims taikoma teisė yra darbo atlikimo vietos teisė, ir jeigu tai nėra konkreti vieta, taikoma vietos, kurioje yra darbuotoją įdarbinusi įstaiga, teisė.

Draudimo srityje Draudimo sutarčių įstatymas (įstatymas Nr. 50/1980) nustato konkretų režimą, kuris priklauso nuo to, ar tai yra civilinės atsakomybės, ar asmens draudimas.

viršųviršų

Jei tai yra civilinės atsakomybės draudimas, pagrindinės taisyklės, nustatančios Ispanijos teisės taikymą, yra šios:

  1. jeigu rizikos šaltiniai yra Ispanijos teritorijoje ir apdraustasis čia turi nuolatinę gyvenamąją vietą (kai apdraustasis yra fizinis asmuo) arba registruotą būstinę, centrinę administraciją ir valdymo organus (kai apdraustasis yra juridinis asmuo);
  2. jeigu sutartis sudaroma laikantis Ispanijos įstatymuose nustatytos pareigos draustis.

„Pagrindinių rizikų“ atveju draudimo sutarties šalys gali pasirinkti bet kurią teisę.

Gyvybės draudimo sutartims Ispanijos teisė taikoma šiais atvejais:

  1. kai draudėjas yra fizinis asmuo ir Ispanijoje turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Tačiau jeigu jis yra Europos ekonominės erdvės valstybės narės, kitos nei Ispanija, pilietis, jis gali su draudimo bendrove susitarti, kad bus taikoma jo pilietybės valstybės teisė;
  2. kai draudėjas yra juridinis asmuo ir jo administracija bei valdymo organai arba pagrindinė būstinė ar verslas yra Ispanijos teritorijoje;
  3. kai draudėjas yra Ispanijos pilietybę turintis fizinis asmuo, o jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje ir jis atitinkamai susitaria su draudimo bendrove;
  4. kai grupinės draudimo sutartys sudaromos laikantis darbo sutarties, kuriai taikoma Ispanijos teisė, arba dėl tokios sutarties.

Galioja nuo 1990 m. lapkričio 21 d. iki 1995 m. lapkričio 9 d.

108 straipsnis

Minėto straipsnio nuostatos taikomos asmens ir kitoms ne gyvybės draudimo rūšims.

Nuostata papildyta 1990 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. 21/1990 3 straipsniu.

viršųviršų

Kai minėti režimai nereglamentuoja konkrečių atvejų, taikomos bendrosios Civilinio kodekso nuostatos. Jos nustato, kad šalių sutartinėms prievolėms taikoma aiškiai jų nurodyta teisė, jeigu yra tam tikras ryšys su sudaromu sandoriu. Jeigu tokio ryšio nėra, taikoma abiejų šalių bendra teisė. Jeigu taip nėra, taikoma bendra gyvenamosios vietos teisė, o galiausiai taikoma sutarties sudarymo vietos teisė. Tačiau jeigu sudarant sutartis, susijusias su nekilnojamuoju turtu, aiškios nuorodos nėra, taikoma turto buvimo vietos teisė, o kilnojamuosius daiktus parduodant prekybos įmonėse yra taikoma vietos, kurioje yra įmonė, teisė. Tačiau reikia pažymėti, kad yra speciali taisyklė, pagal kurią sunkiai įgyvendinama sutartis, Ispanijoje sudaryta užsieniečio, pagal savo valstybės nacionalinę teisę neturinčio veiksnumo, Ispanijos teisės sistemoje galioja, jeigu Ispanijos įstatymai nepripažįsta neveiksnumo priežasties. Ši taisyklė netaikoma sutartims, susijusioms su užsienyje esančiu nekilnojamuoju turtu.

Jeigu darbo sutartyse šalys aiškiai nenurodo teisės, taikoma vietos, kurioje jie atlieka savo paslaugas, teisė. Teisinio atstovavimo atveju taikoma teisinį santykį, iš kurio atsirado atstovo įgaliojimai, reguliuojanti teisė, o savanoriško atstovavimo atveju, jeigu nėra aiškios nuorodos, taikoma valstybės, kurioje vykdomi priskirti įgaliojimai, teisė. Dovanojimo sutartį visais atvejais reglamentuoja dovanotojo nacionalinė teisė.

Sutarčių papročius ir formalumus reglamentuoja valstybės, kurioje jos sudaromos, teisė. Tačiau sutartys, kurios sudaromos pagal teisės, kuri taikoma sutarties turiniui, nustatytus papročius ir formalumus, taip pat galioja, kaip ir tos, kurios sudarytos laikantis sutarties naudos gavėjo asmens statuso arba sutartį vykdančių šalių asmenų statuso. Su nekilnojamuoju turtu susiję aktai ir sutartys, sudaromi pagal vietos, kurioje yra turtas, papročius ir formalumus, taip pat galioja. Jeigu aktų ir sutarčių turinį reglamentuojanti teisė nustato konkretų akto arba sutarties galiojimo paprotį arba formalumą, jis bus visuomet taikomas, įskaitant atvejus, kai aktai arba sutartys sudaromos užsienyje.

viršųviršų

Galiausiai reikia pažymėti, kad Ispanija yra 1955 m. birželio 15 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinėms prekių pirkimo–pardavimo sutartims taikytinos teisės susitariančioji šalis.

3.2. Nesutartinės prievolės (civilinės teisės pažeidimai ir deliktai, nepagrįstas praturtėjimas, kito asmens reikalų tvarkymas (negotorium gestio) ir t. t.)

Nesant konvencijos, taikomos Civilinio kodekso nuostatos. Šioje srityje Ispanija yra dviejų konvencijų susitariančioji šalis.

Pirmoji konvencija – tai 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencija dėl eismo įvykiams taikytinos teisės, pagal kurią taikoma vietos, kurioje įvyko nelaimingas eismo įvykis, teisė, nors yra išimčių, kurias nustato transporto priemonės registracijos vietos valstybės vidaus teisė.

Antroji konvencija – tai 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencija dėl atsakomybei už gaminius su trūkumais taikytinos teisės. Ši konvencija nustato galimybę taikyti tiesiogiai žalą patyrusio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos teisę (jeigu ši valstybė taip pat yra atsakingo asmens pagrindinė verslo vieta) arba valstybės, kurioje tiesiogiai žalą patyręs asmuo įgijo produktą, teisė, arba sužalojimų patyrimo vietos teisė.

Jeigu minėtų nuostatų nėra, taikomas Civilinis kodeksas, pagal kurį nesutartinės atsakomybės atvejus reglamentuoja valstybės, kurioje įvyko veiksmas, dėl kurio atsirado nesutartinė atsakomybė, teisė. Kito asmens reikalų tvarkymą (negotorium gestio) neturint įgaliojimo reglamentuoja vietos, kurioje agentas atlieka pagrindinę veiklą, teisė, o neteisėtą praturtėjimą reglamentuoja teisė, pagal kurią turtas buvo perleistas praturtėjusiai šaliai.

viršųviršų

3.3. Asmens statusas ir jo ryšys su civiliniu statusu (vardas ir pavardė, nuolatinė gyvenamoji vieta, veiksnumas)

1980 m. rugsėjo 5 d. Miuncheno konvencija yra taikoma vardams ir pavardėms. Pagal šią konvenciją pavardės nustatymui taikoma nacionalinė teisė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, Civilinio kodekso 9 straipsnyje yra nurodoma, kad taikoma teisė nustatoma pagal fizinių asmenų pilietybę ir ši teisė reglamentuoja veiksnumą ir civilinį statusą, šeimos teises bei pareigas ir paveldėjimus. Ispanijos teisėje nustatytos dvigubos pilietybės atveju yra remiamasi tarptautinių sutarčių nuostatomis. Jeigu jose nėra jokių su tuo susijusių nuostatų, pirmenybė teikiama pilietybei, atitinkančiai paskutinę nuolatinę gyvenamąją vietą, o jeigu tokios nėra, – paskutinei įgytai pilietybei, išskyrus atvejus, kai viena pilietybė yra Ispanijos pilietybė, kuri turi pirmenybę. Asmenims, kurių pilietybė neaiški (jie negali jos patvirtinti, dėl to jie nėra asmenys be pilietybės), kaip asmens statusas taikoma nuolatinės gyvenamosios vietos teisė. 1954 m. rugsėjo 28 d. Niujorko konvencijos 12 straipsnis taikomas asmenims be pilietybės. Pagal šį straipsnį taikoma valstybės, kurioje asmuo be pilietybės turi nuolatinę gyvenamąją vietą, teisė, o jeigu tokios vietos nėra, taikoma jo gyvenamosios vietos valstybės teisė.

Juridinių asmenų asmens teisė nustatoma pagal jų pilietybę, ir ši teisė reglamentuoja viską, kas yra susiję su veiksnumu, įsisteigimu, atstovavimu, veikla, reorganizavimu, likvidavimu ir uždarymu, nors susiliejant skirtingų pilietybių įmonėms yra atsižvelgiama į atitinkamus nacionalinius įstatymus. Įmonės, kurių pagrindinė būstinė yra Ispanijos teritorijoje, turi Ispanijos pilietybę, nepaisant jų įsteigimo vietos, nors įmonės, kurių pagrindinė būstinė arba verslas yra Ispanijos teritorijoje, turi būti įsikūrusios Ispanijoje.

viršųviršų

3.4. Tėvų ir vaikų tarpusavio santykių nustatymas, įskaitant įvaikinimą

Tėvų ir vaikų tarpusavio santykių nustatymo atveju Ispanija, priėmusi institucinį aktą Nr. 1/1996, nustatė galimybę sprendžiant asmenų tarpusavio santykius tiesiogiai remtis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (1989 m. lapkričio 20 d., Niujorkas). Pagal Civilinį kodeksą tėvų ir vaikų tarpusavio santykių, įskaitant įvaikinimą, pobūdį ir turinį nustato vaiko asmens statusas (paprastai jo pilietybės teisė, kaip nurodyta pirmiau) ir, jeigu jos nustatyti neįmanoma, vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos teisė.

Ispanijos teisėjo nustatytus reikalavimus įvaikinimui reglamentuoja Ispanijos teisės nuostatos. Tačiau reikia laikytis įvaikinamo asmens nacionalinės teisės, atsižvelgiant į jo veiksnumą ir būtinus sutikimus: 1) jeigu jo nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Ispanijoje; 2) nors ir gyvena Ispanijoje, dėl įvaikinimo jis neįgyja Ispanijos pilietybės. Taip pat yra galimybė, kai to prašo įvaikinantis tėvas (motina) arba prokuroras, įvaikinamo asmens interesais reikalauti sutikimų, nagrinėjimų arba įgaliojimų, kuriuos nustato nacionalinė teisė arba įvaikinamo asmens arba įvaikinančio tėvo (motinos) nuolatinės gyvenamosios vietos teisė.

Globą ir kitas teisiškai neveiksnių asmenų apsaugos formas reglamentuoja šių asmenų nacionalinė teisė. Tačiau laikinas arba skubias apsaugos priemones reglamentuoja jų nuolatinės gyvenamosios vietos teisė. Skiriant globą ir kitas apsaugos formas, kurias nustatant dalyvauja Ispanijos teismo ir administracinės institucijos, visais atvejais būtina laikytis Ispanijos teisės nuostatų.

viršųviršų

Galiausiai Ispanijos teisė yra taikoma Ispanijos teritorijoje esančių paliktų nepilnamečių arba teisiškai neveiksnių asmenų apsaugai arba auginimo priemonėms.

3.5. Santuoka, nesusituokę asmenys, partnerystė, santuokos nutraukimas, teismo pripažintas sutuoktinių gyvenimas skyrium, išlaikymo pareigos

Santuokos sudarymo formai taikomos taisyklės skiriasi pagal tai, ar santuokos šalys yra Ispanijos piliečiai. Jeigu jos yra Ispanijos piliečiai, Civilinis kodeksas nustato, kad Ispanijoje arba už jos ribų jus gali sutuokti: 1) teisėjas, meras arba kodekse nurodytas pareigūnas; 2) jūs galite susituokti pagal įstatymuose nustatytas religines apeigas (katalikų, žydų, evangelikų ir musulmonų). Kodeksas taip pat nustato, kad ispanai gali susituokti už Ispanijos ribų pagal vietos, kurioje sudaroma santuoka, teisę. Jeigu abi šalys yra užsieniečiai, jos gali susituokti Ispanijoje pagal ispanams taikomas nuostatas arba pagal teisės, kuri yra taikoma vienam iš jų, nuostatas.

Santuokos pasekmes reglamentuoja bendras sutuoktinių asmens statusas santuokos sudarymo metu. Jeigu jie neturi bendro asmens statuso, jų padėtį reglamentuoja valstybės, kurioje vienas iš sutuoktinių turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir kurią abu sutuoktiniai pasirinko autentiškame dokumente, sudarytame prieš santuoką, asmens statusas arba teisė. Jeigu tokio pasirinkimo nėra, taikoma valstybės, kurioje netrukus abu sutuoktiniai apsigyvena sudarę santuoką, teisė, arba jeigu tokios valstybės nėra – vietos, kurioje buvo sudaryta santuoka, teisė.

Santuokos pripažinimui negaliojančia taikoma santuokos sudarymo valstybės teisė.

viršųviršų

Gyvenimą skyrium ir santuokos nutraukimą reglamentuoja bendra sutuoktinių nacionalinė teisė, taikoma prašymo pateikimo metu. Nesant bendros pilietybės, minėtus klausimus reglamentuoja valstybės, kurioje pora nuolat gyvena tuo metu, teisė; jeigu ir ši taisyklė netaikoma, gyvenimą skyrium ir santuokos nutraukimą reglamentuoja valstybės, kurioje yra paskutinė sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, teisė, kai vienas iš sutuoktinių čia vis dar gyvena. Ispanijos teisė, kai vienas iš sutuoktinių yra Ispanijos pilietis arba nuolat gyvena Ispanijoje, visuomet taikoma: a) jeigu nėra taikoma nė viena iš minėtų teisių; b) jeigu Ispanijos teismui pateiktame prašyme abu sutuoktiniai arba vienas iš sutuoktinių, kitam sutuoktiniui sutikus, prašo nustatyti gyvenimą skyrium arba nutraukti santuoką; c) jeigu pagal minėtus kriterijus taikoma teisė nepripažįsta gyvenimo skyrium arba santuokos nutraukimo, arba daro tai sukeldama diskriminaciją arba pažeisdama viešąją tvarką.

Ispanijos tarptautinėje privatinėje teisėje nėra nuostatų, taikomų nesusituokusioms poroms (iš esmės tai reiškia analogijos taikymą).

Kalbant apie išlaikymo ieškinius tarp giminaičių, Ispanija yra 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencijos dėl išlaikymo pareigoms taikytinos teisės susitariančioji šalis. Konvencija nustato jurisdikcijos formas, šitaip panaikindama atitinkamos vidaus taisyklės, kuri nustatyta Civiliniame kodekse, galiojimą. Iš esmės šios jurisdikcijos formos yra vietos, kurioje gyvena išlaikymo kreditorius, vidaus teisė. Jeigu kreditoriaus nuolatinė gyvenamoji vieta pasikeičia, iš karto taikoma naujos nuolatinės gyvenamosios vietos vidaus teisė. Jeigu kreditorius negali gauti išlaikymo pagal minėtą teisę, taikoma kreditoriaus ir skolininko bendros pilietybės teisė. Jeigu kreditorius negali gauti išlaikymo pagal minėtas teisės sistemas, taikoma ieškinį nagrinėjančios institucijos vidaus teisė.

viršųviršų

3.6. Sutuoktinių turto teisinis statusas

Pirmiau aprašyta taisyklė, reglamentuojanti santuokos pasekmes, apima asmenines ir turtines pasekmes. Sutartys arba susitarimai, kuriais nustatomas, pataisomas arba pakeičiamas sutuoktinių turto režimas, galioja, jeigu jie atitinka santuokos pasekmes reglamentuojančią teisę arba vienos iš šalių pilietybės ar nuolatinės gyvenamosios vietos teisę, taikytą šių dokumentų sudarymo metu.

3.7. Testamentai ir paveldėjimas

Pagal Civilinį kodeksą paveldėjimą reglamentuoja nacionalinė mirusiojo teisė mirties metu, nepaisant turto pobūdžio ir vietos, kurioje jis yra. Tačiau testamentuose ir paveldėjimo sutartyse jų sudarymo metu pagal testatoriaus arba paveldėtojo nacionalinę teisę įtvirtintos nuostatos išlieka galioti, net jeigu kita teisė reglamentuoja paveldėjimą, nors teisines palikimo dalis reglamentuoja ta kita teisė. Teises, kurios be apribojimų suteikiamos gyvam likusiam sutuoktiniui, reglamentuoja ta pati teisė, kuri taikoma santuokos teisinėms pasekmėms, išskyrus įpėdiniui teisėtai priklausančias dalis. Ispanija nėra 1989 m. rugpjūčio 1 d. Hagos konvencijos dėl mirusių asmenų turto paveldėjimui taikomos teisės susitariančioji šalis.

Oficialiems reikalavimams, susijusiems su testamentais, taikoma taisyklė, pagal kurią šiuos formalumus reglamentuoja valstybės, kurioje testamentai yra vykdomi, teisė, nors pagal testamentų turiniui taikomos teisės nustatytus papročius ir formalumus sudaryti testamentai taip pat paskelbiami galiojančiais, kaip ir tie, kurie sudaryti pagal paveldėtojo asmens statusą. Jeigu testamentai vykdomi plaukiančiuose laivuose arba skrendančiuose lėktuvuose, laikoma, kad testamentai sudaryti laivo vėliavos valstybėje arba registracijos valstybėje. Galiausiai Ispanijos teisė taikoma testamentams, kuriuos patvirtino užsienyje esantys Ispanijos diplomatinių atstovybių arba konsulinių įstaigų pareigūnai.

3.8. Nekilnojamasis turtas

Nuosavybės, turtinę bei kitas nekilnojamojo turto teises ir jų viešumą reglamentuoja valstybės, kurioje yra turtas, teisė, tai taip pat taikoma ir kilnojamiesiems daiktams.

Nustatant arba perleidžiant teises į vežamas prekes laikoma, kad šios prekės yra jų išsiuntimo vietoje, išskyrus atvejus, kai prekių siuntėjas ir prekių gavėjas aiškiai arba žodžiais to neišreikšdami susitarė, kad šių prekių vieta yra jų pristatymo vieta.

Laivus, lėktuvus bei geležinkelio riedmenis ir visas su jais susijusias teises reglamentuoja vėliavos valstybės teisė arba jų registracijos valstybės teisė. Automobiliams ir kitoms kelių transporto priemonėms taikoma jų buvimo vietos teisė. Vertybinių popierių priėmimo tvarkos klausimus reglamentuoja jų priėmimo vietos teisė.

3.9. Nemokumas

Šiuo atveju į 2003 m. liepos 9 d. Bankroto įstatymą Nr. 22/2003 yra perkeltos 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento Nr. 1346 dėl bankroto bylų nuostatos, todėl nurodyti šio reglamento nėra būtina.

« Taikoma teisė - Bendro pobūdžio informacija | Ispanija - Bendro pobūdžio informacija »

viršųviršų

Naujausia redakcija: 21-09-2007

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė