Europos Komisija > ETIT > Taikoma teisė > Italija

Naujausia redakcija: 03-04-2007
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Taikoma teisė - Italija

EJN logo

Šis puslapis nebeatnaujinamas. Šiuo metu rengiamas atnaujintas turinys, kuris bus pateiktas Europos e. teisingumo portale.


 

TURINIO LENTELE

I. Galiojančių taisyklių šaltiniai I.
I.1. Nacionalinės taisyklės I.1.
I.2. Galiojančios daugiašalės tarptautinės konvencijos

Išsamus galiojančių daugiašalių tarptautinių konvencijų sąrašas I.2.

I.3. Pagrindinės galiojančios dvišalės konvencijos

Dažniausiai teismų taikomų dvišalių konvencijų neišsamus sąrašas I.3.

II. ĮSTATYMŲ KOLIZIJOS TAISYKLIŲ ĮGYVENDINIMAS II.
II.1. Kada teisėjas turi savo iniciatyva taikyti įstatymų kolizijos taisykles? II.1.
II.2. Nuoroda į užsienio teisę (renvoiII.2.
II.3. Siejamojo veiksnio pasikeitimas II.3.
II.4. Kolizijos taisyklių įprasto taikymo išimtys II.4.
II.5. Užsienio teisės įrodymas II.5.
III. ĮSTATYMŲ KOLIZIJOS TAISYKLĖS III.
III.1. Sutartinės prievolės ir teisės aktai III.1.
III.2. Nesutartinės prievolės (civilinės teisės pažeidimai ir deliktai, nepagrįstas praturtėjimas, kito asmens reikalų tvarkymas (negotiorum gestio) ir t. t.) III.2.
III.3. Asmens statusas ir jo ryšys su civiliniu statusu (vardas ir pavardė, nuolatinė gyvenamoji vieta, veiksnumas) III.3.
III.4. Tėvų ir vaikų tarpusavio santykių nustatymas, įskaitant įvaikinimą III.4.
III.5. Santuoka, nesusituokę asmenys, partnerystė, santuokos nutraukimas, teismo pripažintas sutuoktinių gyvenimas skyrium, išlaikymo pareigos III.5.
III.6. Sutuoktinių turto teisinis statusas III.6.
III.7. Testamentai ir paveldėjimas III.7.
III.8. Nekilnojamasis turtas

Nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas (šiuo atveju nėra tikslo griežtai laikytis išsamių taisyklių, susijusių su nekilnojamuoju turtu). III.8.

III.9. Nemokumas III.9.

 

I. Galiojančių taisyklių šaltiniai

I.1. Nacionalinės taisyklės

Italijoje tarptautinės privatinės teisės klausimus reglamentuoja 1995 m. gegužės 31 d. Įstatymas Nr. 218, kuris pakeitė Civilinio kodekso bendrųjų teisės nuostatų 16-31 straipsnius.

I.2. Galiojančios daugiašalės tarptautinės konvencijos

Išsamus galiojančių daugiašalių tarptautinių konvencijų sąrašas

Žr. Italijoje galiojančių daugiašalių tarptautinių konvencijų sąrašą PDF File (PDF File 88 KB).

I.3. Pagrindinės galiojančios dvišalės konvencijos

Dažniausiai teismų taikomų dvišalių konvencijų neišsamus sąrašas

Praeityje tarp Italijos ir atskirų Europos Sąjungos valstybių narių taikytas dvišales konvencijas, reglamentuojančias tarptautinės privatinės teisės klausimus, pakeitė šioje srityje priimtos Bendrijos priemonės. Dažniausiai yra taikomi šie EB reglamentai: Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ir komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse; Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ir komercinėse bylose; Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl tėvų atsakomybės; Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo.

viršųviršų

Sprendžiant klausimus tarp Italijos ir ne valstybių narių, dažniausiai yra taikomos dvišalės konvencijos dėl teisinės pagalbos ir teismo sprendimų pripažinimo bei vykdymo. Tai yra konvencijos su Argentina (1987 m. gruodžio 9 d. sudaryta Romoje), Brazilija (1989 m. spalio 17 d. sudaryta Romoje), Rusijos Federacija ir kitomis buvusiosiomis SSRS valstybėmis (1979 m. sausio 25 d. sudaryta Romoje), buvusiosiomis Jugoslavijos Respublikomis (1962 m. gegužės 7 d. sudaryta Belgrade), su kai kuriomis buvusiomis Jungtinės Karalystės valdomis, įskaitant Australiją ir Kanadą (1930 m. gruodžio 17 d. sudaryta Londone), Šveicarija dėl teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (1933 m. sausio 3 d. sudaryta Romoje), dėl žalos, atsiradusios dėl nelaimingų įvykių keliuose, atlyginimo (1978 m. rugpjūčio 16 d. sudaryta Romoje), taip pat su Bulgarija (1990 m. gegužės 18 d. sudaryta Romoje), Rumunija (1972 lapkričio 11 d. sudaryta Bukarešte) ir Turkija (1926 m. rugpjūčio 10 d. sudaryta Romoje).

II. ĮSTATYMŲ KOLIZIJOS TAISYKLIŲ ĮGYVENDINIMAS

II.1. Kada teisėjas turi savo iniciatyva taikyti įstatymų kolizijos taisykles?

Kokia apimtimi ir kokiomis aplinkybėmis teisėjai turi taikyti teisės pasirinkimo taisykles, net jeigu šalys to neprašė?

Pagal Italijos teisę įstatymų kolizijos taisyklių taikymas šiame konkrečiame kontekste yra dalis įprastų teisėjo funkcijų. Jis turi nuspręsti, kurią teisę taikyti, neatsižvelgdamas į tai, ar šalys to prašo (iura novit curia).

viršųviršų

II.2. Nuoroda į užsienio teisę (renvoi)

Kai teismo pritaikyta kolizijos taisyklė nurodo taikyti užsienio teisę, gali atsitikti taip, kad šios užsienio teisės kolizijos taisyklės nurodys taikyti kitą teisę.

Pavyzdžiui: Prancūzijos kolizijos taisyklė nurodo, kad Prancūzijoje gyvenančio Anglijos piliečio veiksnumas turi būti nustatomas pagal Anglijos teisę. Tačiau Anglijos kolizijos taisyklė nurodo taikyti gyvenamosios vietos valstybės teisę, t. y. Prancūzijos teisę.

Prašom nurodyti, ar jūsų įstatymų kolizijos taisyklėse yra nuoroda į užsienio teisę (renvoi), ir kaip pagal šias taisykles klausimas sprendžiamas, kai užsienio teisė kaip taikytiną teisę nurodo jūsų šalies teisę arba trečiosios valstybės teisę.

Nuoroda į kitos valstybės teisę (renvoi), kuri nurodo taikyti Italijos teisę, Italijoje atsiranda, kai užsienio teisės nuoroda pripažįsta arba pati nustato nuorodą (renvoi) į Italijos teisę. Ši nuoroda į užsienio teisę (renvoi) neatsiranda, kai taikytiną teisę pasirinko šalys arba yra nuostatos dėl dokumentų ar nesutartinių pareigų formos.

II.3. Siejamojo veiksnio pasikeitimas

Kas atsitinka, jeigu pasikeičia siejamasis veiksnys, pvz., perleidžiant nekilnojamąjį turtą?

Taikoma pirmiau minėta taisyklė.

II.4. Kolizijos taisyklių įprasto taikymo išimtys

  • Ar gali teismai atsisakyti taikyti taikytiną teisę, jeigu ji nesuderinama su tarptautine viešąja tvarka? Ar yra įstatymų arba kitų taisyklių, kurios jūsų valstybės teritorijoje taikomos neatsižvelgiant į kolizijos taisykles (privalomoji taisyklė, lois de police prasme)?
  • Pagal Italijos teisę (Įstatymo Nr. 218/1995 16 straipsnis) teisėjas negali taikyti užsienio teisės nuorodos, jeigu jos taikymo pasekmės prieštarauja viešajai tvarkai. Paprastai turima omenyje tarptautinė viešoji tvarka.
  • Pagal Italijos teisę (minėto įstatymo 17 straipsnis) įstatymų kolizijos taisyklių atvejais galioja Italijos teisės nuostatos ir nuo jų nukrypti neleidžiama, nepaisant nuorodos į užsienio teisę, jeigu ji nukrypsta nuo nacionalinės teisės nuostatų tikslų ir taikymo srities.

II.5. Užsienio teisės įrodymas

  • Koks yra teisėjo ir šalių vaidmuo?

    Užsienio teisę įrodo teisėjas. Jam taip pat gali padėti šalys.

    viršųviršų

  • Kokie yra tinkami įrodinėjimo būdai?

    Užsienio teisė įrodoma tarsi tai būtų faktas. Dėl to tarptautinėse konvencijose konkrečiai nurodytos priemonės, užsienio institucijų per Teisingumo ministeriją teikiama informacija ir ekspertų arba specializuotų įstaigų nuomonės gali būti naudojamos kaip įrodinėjimo būdai.

  • Kas atsitinka, jeigu užsienio teisės negalima įrodyti?

    Jeigu tai įmanoma, nurodyta teisė taikoma naudojant kitus siejamuosius veiksnius toje pačioje byloje. Priešingu atveju taikoma Italijos teisė.

III. ĮSTATYMŲ KOLIZIJOS TAISYKLĖS

III.1. Sutartinės prievolės ir teisės aktai

Paprastos nuorodos į 1980 m. Romos konvenciją nepakanka. Klausimai, kurių Romos konvencijos taisyklės nereglamentuoja, turi būti išsamiai analizuojami.

Italijos teisė tai aiškiai numato. Sutartinių prievolių atveju Italijos teisė konkrečiai nurodo taikyti 1980 m. birželio 19 d. Romos konvenciją. Kai tam tikrų klausimų ši konvencija nereglamentuoja, Italijos teisė kaip taikytinas nurodo kitas atitinkamas tarptautines konvencijas.

Tačiau taikytinos teisės nustatymas priklauso nuo šalių laisvai sudarytų sutarčių.

Vis dėlto tarptautinės konvencijos arba šalių valia nurodyta taikytina teisė gali būti atmesta, jeigu ji yra nesuderinama su viešąja tvarka (pvz., jeigu ji nesuderinama su policijos arba saugumo nuostatomis).

III.2. Nesutartinės prievolės (civilinės teisės pažeidimai ir deliktai, nepagrįstas praturtėjimas, kito asmens reikalų tvarkymas (negotiorum gestio) ir t. t.)

Minėtas Įstatymas Nr. 218/1995 nustato taisykles, taikomas toliau nurodytoms nesutartinėms prievolėms: vienašalis pažadas (valstybės, kurioje duotas pažadas, teisė); skolos dokumentai (1930 m. Ženevos konvencija dėl paprastųjų bei įsakomųjų vekselių ir čekių, tuo tarpu kitiems skolos dokumentams, pradinėms prievolėms taikoma valstybės, kurioje sudarytas dokumentas, teisė); savanoriškas atstovavimas (taikoma valstybės, kurioje atstovas yra įsikūręs arba vykdo pagrindinę savo veiklą, teisė); pagal įstatymą atsirandančios prievolės (vietos, kurioje įvyko veiksmai, dėl kurių atsirado prievolė, teisė); atsakomybė už civilinės teisės pažeidimus arba deliktinė atsakomybė (valstybės, kurioje atlikti veiksmai, teisė, neapribojant galimybės taikyti valstybės, kurioje atsirado žalą sukėlę veiksmai, teisės, kai to prašo auka, ir neapribojant galimybės pateikti nuorodą į nacionalinę teisę, jeigu šio teisinio santykio dalyviai yra vienos valstybės piliečiai).

viršųviršų

III.3. Asmens statusas ir jo ryšys su civiliniu statusu (vardas ir pavardė, nuolatinė gyvenamoji vieta, veiksnumas)

Asmens statusą, veiksnumą, asmens teises ir jų turinį, įskaitant teisę į vardą ir pavardę, reglamentuoja suinteresuotosios šalies nacionalinė teisė, išskyrus teises, atsirandančias iš šeimos santykių. Šiuo atveju priklausomai nuo konkrečios bylos yra taikomos Įstatyme Nr. 218/1995 nustatytos nuorodos taisyklės.

III.4. Tėvų ir vaikų tarpusavio santykių nustatymas, įskaitant įvaikinimą

Kalbant apie tėvų ir vaikų santykius, santuokoje gimusio vaiko statusas ir pilietybė įgyjami pagal tėvų nacionalinę teisę arba vieno iš tėvų teisę vaiko gimimo metu. Norint nustatyti tėvų ir vaikų santykius, nurodoma nacionalinė teisė vaiko gimimo metu.

Kalbant apie įvaikinimą, įvaikinimo atveju siekiant vaikui suteikti santuokoje gimusio vaiko statusą, kurį nustato Italijos teismai, yra taikoma Italijos teisė.

Kitų įstatymų kolizijos taisyklių atveju yra taikomas Įstatymo Nr. 218/1995 38 straipsnis, kuris pateikia išsamias įvairių scenarijų nuostatas.

III.5. Santuoka, nesusituokę asmenys, partnerystė, santuokos nutraukimas, teismo pripažintas sutuoktinių gyvenimas skyrium, išlaikymo pareigos

Kalbant apie santuokos klausimus, sutuoktinių asmeninius santykius reglamentuoja bendros sutuoktinių pilietybės nacionalinė teisė; priešingu atveju šiuos santykius reglamentuoja valstybės, kurioje sutuoktiniai dažniausiai gyvena, teisė.

viršųviršų

Asmeniniams santykiams taikytina teisė paprastai taip pat reglamentuoja sutuoktinių turto režimą, tačiau šiuo atveju nuo minėtos taisyklės galima nukrypti, jeigu sutuoktiniai susitaria priešingai, arba kitais įstatymuose konkrečiai nurodytais atvejais.

Išskyrus santuoką, Italijos teisė nepripažįsta jokių kitų gyvenimo kartu formų kaip savarankiškų teisės institutų.

Teismo nustatytą gyvenimą skyrium ir santuokos nutraukimą reglamentuoja sutuoktinių bendros pilietybės valstybės teisė; priešingu atveju - valstybės, kurioje sutuoktiniai dažniausiai gyvena, teisė. Antruoju atveju, jeigu užsienio teisė nenumato minėtų institutų, yra taikoma Italijos teisė.

Šeimos išlaikymo pareigas reglamentuoja 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencija.

III.6. Sutuoktinių turto teisinis statusas

Italijoje taikomas bendras sutarties dėl sutuoktinių turto principas.

Sutartyje dėl sutuoktinių turto jie gali nustatyti alternatyvų turto režimą, pvz., atskiro turto režimą arba kitokį režimą, sutuoktinių nustatytą sutartimi.

III.7. Testamentai ir paveldėjimas

Paveldėjimą reglamentuoja mirusiojo valstybės teisė jo mirties dieną. Dar būdamas gyvas jis, naudodamasis pareiškimu, testamente gali nustatyti, kad paveldėjimui turi būti taikoma jo gyvenamosios vietos valstybės teisė; jeigu jis yra Italijos pilietis, šis pasirinkimas neturi įtakos pagrindinių įpėdinių, kurie gyvena Italijoje, teisėms.

Kalbant apie testamento formą, jis laikomas galiojančiu, jeigu jį pripažįsta valstybės, kurioje testamento sudarytojas perleido turtą, teisė arba valstybės, kurios pilietis testamento sudarytojas buvo testamento sudarymo metu arba mirties dieną, teisė, arba vietos, kurioje tuo metu testamento sudarytojas turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą ar įprastai gyveno, teisė.

III.8. Nekilnojamasis turtas

Nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas (šiuo atveju nėra tikslo griežtai laikytis išsamių taisyklių, susijusių su nekilnojamuoju turtu).

Nuosavybės ir kitas daiktines teises reglamentuoja turto buvimo vietos valstybės teisė.

III.9. Nemokumas

Italijos teisėje nėra aiškių nuostatų, susijusių su taikytina teise tais atvejais, kai sprendžiant nemokumo klausimus atsiranda kolizija.

Šiuo atveju nurodomas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000, nustatantis vienodas įstatymų kolizijos taisykles tarp ES valstybių narių.

« Taikoma teisė - Bendro pobūdžio informacija | Italija - Bendro pobūdžio informacija »

viršųviršų

Naujausia redakcija: 03-04-2007

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė