Europos Komisija > ETIT > Taikoma teisė > Gibraltaras

Naujausia redakcija: 25-10-2006
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Taikoma teisė - Gibraltaras

EJN logo

Šis puslapis nebeatnaujinamas. Šiuo metu rengiamas atnaujintas turinys, kuris bus pateiktas Europos e. teisingumo portale.


 

TURINIO LENTELE

I. Galiojančių taisyklių šaltiniai I.
I.1. Nacionalinės taisyklės I.1.
I.2. Galiojančios daugiašalės tarptautinės konvencijos I.2.
I.3. Pagrindinės galiojančios dvišalės konvencijos I.3.
II. Įstatymų kolizijos taisyklių įgyvendinimas II.
II.1. Kada teisėjas turi savo iniciatyva taikyti įstatymų kolizijos taisykles? II.1.
II.2. Nuoroda į užsienio teisę (renvoi) II.2.
II.3. Siejančio veiksnio pasikeitimas II.3.
II.4. Kolizijos taisyklių įprasto taikymo išimtys II.4.
II.5. Užsienio teisės įrodymas II.5.
III. Įstatymų kolizijos taisyklės III.
III.1. Sutartinės prievolės ir teisiniai veiksmai III.1.
III.2. Nesutartinės prievolės (deliktai ir teisės pažeidimai, nepagrįstas praturtėjimas, negotiorum gestio ir t. t.) III.2.
III.3. Asmens statusas ir jo ryšys su civiliniu statusu (vardas ir pavardė, nuolatinė gyvenamoji vieta, veiksnumas) III.3.
III.4. Tėvų ir vaikų tarpusavio santykių nustatymas, įskaitant įvaikinimą III.4.
III.5. Santuoka, nesusituokę asmenys, partnerystė, santuokos nutraukimas, teismo pripažintas sutuoktinių gyvenimas skyrium, išlaikymo pareigos III.5.
III.6. Sutuoktinių turto teisinis statusas III.6.
III.7. Testamentai ir paveldėjimas III.7.
III.8. Nekilnojamasis turtas III.8.
III.9. Nemokumas III.9.

 

I. Galiojančių taisyklių šaltiniai

I.1. Nacionalinės taisyklės

Įstatymų kolizijos taisyklių šaltiniai Gibraltare yra įstatymų nustatyta teisė ir bendroji teisė (teismų praktika), o jų pusiausvyra priklauso nuo konkrečios teisės srities. Pavyzdžiui, pasirenkant sutartims taikytiną teisę vyrauja Sutarčių (Taikytinos teisės) įstatymas. Toliau galima paminėti, kad kai kurie iš šių įstatymų pripažįsta tarptautinius susitarimus (tokie susitarimai, išskyrus tiesiogiai taikomus ES teisės aktus, turi galioti Jungtinėje Karalystėje ir Gibraltare). Pavyzdžiui, Sutarčių (Taikytinos teisės) įstatymas pripažįsta 1980 m. Romos konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės.

I.2. Galiojančios daugiašalės tarptautinės konvencijos

1961 m. Hagos konvencija dėl įstatymų kolizijų, susijusių su testamentinių nurodymų forma, kuri Gibraltare galioja nuo 1964 m.

1980 m. Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, kuri Gibraltare galioja nuo 1994 m.

1985 m. liepos 1 d. Hagos konvencija dėl deliktams taikytinos teisės ir jų pripažinimo, kuri Gibraltare galioja nuo 1989 m.

I.3. Pagrindinės galiojančios dvišalės konvencijos

Mums nėra žinoma apie jokias dvišales teisės pasirinkimo nuostatų turinčias konvencijas, kurių dalyvė būtų JK.

Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad nors 1980 m. Romos konvencija ir 1980 m. Hagos konvencijos leidžia valstybei vidaus kolizijoms taikyti kitokią teisės pasirinkimo tvarką – pvz., kolizija tarp Anglijos, Velso ir Škotijos įstatymų, – JK nesinaudoja šia galimybe. Vadinasi, Romos ir Hagos konvencijų taisyklės taikomos kolizijoms, atsirandančioms tarp skirtingų JK jurisdikcijų, ir tarptautinėms kolizijoms.

back

viršųviršų

II. Įstatymų kolizijos taisyklių įgyvendinimas

II.1. Kada teisėjas turi savo iniciatyva taikyti įstatymų kolizijos taisykles?

Bendra taisyklė yra ta, kad įstatymų kolizijos taisyklės taikomos tuomet, kai bent viena iš šalių reikalauja jas taikyti. Jeigu tokio reikalavimo nebuvo arba užsienio teisės elementų įrodymų yra nepakankamai, teisėjas paprastai taikys Gibraltaro teisę. Ši taisyklė yra susijusi su įrodymais ir teismo proceso tvarka, taigi čia 1980 m. Romos konvencija negalioja.

II.2. Nuoroda į užsienio teisę (renvoi)

Dėl nuorodos į užsienio teisę taikymo Anglijos ir Velso mokslinėje bendruomenėje buvo smarkiai diskutuojama. Pagal teisės aktuose dėl įstatymų kolizijų vyravusį požiūrį nuorodos į užsienio teisę taikymas yra atmetamas. Vadinasi, jeigu Gibraltaro teisės pasirinkimo taisyklė dėl neatsargaus delikto nurodo taikyti Prancūzijos teisę, bus taikoma Prancūzijos vidaus teisė, net jeigu Prancūzijos teismas būtų taikęs kitos valstybės teisę. Vienintelis pateisinamas išankstinis nuorodos į užsienio teisę atmetimas šiais atvejais yra tuomet, kai dėl nuorodos į užsienio teisę taikymo bus sutrikdytas įstatymais nustatytų sudėtingų taisyklių taikymas.

Tačiau atrodo, kad nuoroda į užsienio teisę taikoma kilnojamojo bei nekilnojamojo turto paveldėjimo bylose ir apskritai galimiems tokio turto perleidimams, kai Gibraltaro teisės pasirinkimo taisyklės nurodo taikyti vidaus teisę arba nekilnojamojo turto buvimo vietos teisę, taip pat šeimos teisės bylose (kuriose nurodoma taikyti vidaus teisę). Tokiais atvejais praktiškai norima tą pačią teisę taikyti teisme, kurio jurisdikcijai priklauso nuosavybė, siekiant padidinti galimybes, kad bet koks Gibraltaro teismo sprendimas dėl turto bus veiksmingas. Tačiau reikia pažymėti, kad daugeliu atvejų užsienio teisės pasirinkimo taisyklių turinio įrodymas brangiai atsieina ir šalys dažniausiai nereikalauja jų taikyti (žr. pirmiau 2.2).

back

viršųviršų

II.3. Siejančio veiksnio pasikeitimas

Kiekvienoje teisės pasirinkimo taisyklėje ši problema sprendžiama aiškiai apibrėžiant konkretų laiką, kada buvo nustatytas siejantis veiksnys. Pavyzdžiui, perleidžiant kilnojamąjį turtą taikytina teisė yra ginčijamo turto buvimo vietos teisė tuo laiku, kai tvirtinama, kad tam tikras veiksmas paveikė nuosavybės teisės į kilnojamąjį turtą atsiradimą.

II.4. Kolizijos taisyklių įprasto taikymo išimtys

Gibraltaro teismai gali atsisakyti taikyti užsienio teisę, prieštaraujančią Gibraltaro viešajai tvarkai. Tačiau riba yra labai aukšta: pvz., jeigu tai bus ,,visiškai nebūdinga pagrindiniams Anglijos teismų vykdomo teisingumo reikalavimams“. Gibraltaro viešosios tvarkos turiniui įtaką daro 1969 m. Gibraltaro konstitucinis įsakas, kuris parengtas remiantis Europos žmogaus teisių apsaugos konvencija; žmogaus teisių pažeidimai yra gerai žinoma viešosios tvarkos išimtis.

Be to, 1980 m. Romos konvencijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylą nagrinėjantis teismas gali taikyti teismo valstybės imperatyvias normas, kurios yra būtinos neatsižvelgiant į teisę, kuri kitu atveju taikytina sutarčiai. Tačiau Gibraltaro teisėje yra tik keletas tokių taisyklių. Šios taisyklės paprastai randamos vartotojų ir darbo srityse arba tarptautinę konvenciją papildančiuose teisės aktuose.

Reikia pažymėti, kad dėl Romos konvencijos 7 straipsnio 1 dalies JK yra priėmusi išlygą ir dėl to užsienio teisės imperatyvios normos, kurios yra būtinos neatsižvelgiant į kitu atveju sutarčiai taikytiną teisę (t. y. užsienio lois de police), remiantis tik glaudžiu ryšiu su sutartimi nebus taikomos.

back

viršųviršų

II.5. Užsienio teisės įrodymas

Užsienio teisės turinys patvirtinamas taip, tarytum tai būtų faktas. Iš esmės šalys turi patvirtinti užsienio teisės turinį; teisėjams neleidžiama patiems tirti užsienio teisės turinio. Kai šalių pateikti įrodymai yra prieštaraujantys, teisėjas gali įvertinti ekspertų patikimumą ir jam leidžiama apsvarstyti tiesioginius įrodymus (pvz., užsienio įstatymai ir teismo sprendimai), ypač kai jie surašyti anglų kalba ir juose vartojamos Gibraltaro teisėjui žinomos sąvokos.

Užsienio teisės turinys paprastai patvirtinamas ekspertų parodymais. Neužtenka vien pateikti teismui užsienio įstatymo tekstą, teismo sprendimą arba institucijos tekstą. Ekspertų parodymus dėl užsienio teisės gali duoti bet kuris ,,tinkamai kvalifikuotas tai daryti remdamasis savo žiniomis ar patirtimi“ asmuo, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi teisę verstis teisine praktika atitinkamoje jurisdikcijoje. Vis dėlto naudinga, kai ekspertai yra atitinkamos jurisdikcijos mokslininkai arba praktikai. Jeigu užsienio teisės turinys buvo nustatytas ankstesnėje Gibraltaro ar Anglijos byloje, ja galima remtis įrodant užsienio teisės turinį. Šiuo atveju bus daroma prielaida, kad užsienio teisės turinys yra toks pats, kaip ir minėtoje byloje, išskyrus atvejus, kai įrodoma priešingai.

Įrodinėjimo pareigą turi užsienio teise besiremianti šalis. Jeigu užsienio teisė nėra pakankamai patvirtinama, paprastai bus taikoma Gibraltaro teisė. Tačiau bylose, kuriose nėra priežasties manyti, kad užsienio teisė bet kokiu atveju yra panaši į Gibraltaro teisę (pvz., kitos Europos valstybės jurisdikcijos mokesčių įstatymas), ieškinys gali būti atmestas.

back

viršųviršų

III. Įstatymų kolizijos taisyklės

III.1. Sutartinės prievolės ir teisiniai veiksmai

Iš Sutarčių (Taikytinos teisės) įstatymo kyla pareiga visose bylose, kurios yra susijusios su sutartinėmis prievolėmis ir kuriose reikia pasirinkti teisę, taikyti 1980 m. Romos konvenciją. 1980 m. Romos konvencijoje nustatytos teisės pasirinkimo taisyklės bus taikomos bylose, kurių Gibraltaro vidaus teisė nepripažins sutartinėmis (pvz., kai sutartis nėra paremta abipuse nauda, t. y. dovanojimo sutartys). Galimas daiktas, kad tam tikros situacijos, kurias Gibraltaro įstatymai vertins kaip deliktą, – pvz., bankas prisiima atsakomybę už aplaidžią konsultaciją trečiajam asmeniui dėl savo kliento kreditinio pajėgumo, – bus reglamentuojamos pagal konvenciją. Atsižvelgdama į ribą tarp sutarties ir nepagrįsto praturtėjimo, JK priėmė išlygą dėl konvencijos 10 straipsnio 1 dalies e punkto. Tačiau Gibraltaro įstatymai atitinka 10 straipsnio 1 dalies e punktą: įstatymas, kuris reglamentuotų panaikintą sutartį, jeigu ji būtų galiojusi, turbūt reglamentuoja ginčą dėl nepagrįsto praturtėjimo

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad esant visoms galimybėms pasirinkti teisę, proceso klausimai nustatomi pagal lex fori (vietos teisės) principą. Taigi nuostolių lygio įvertinimas (bet ne nuostolių sudedamosios dalys) ir įrodinėjimo priemonės reglamentuojamos pagal teismo vietos teisę. Senaties terminai taip pat yra svarbūs ir dėl to sutartinių prievolių atveju jie nustatomi  pagal konvencijoje nurodytą taikytiną teisę. Pagrindinės taisyklės yra šios.

back

viršųviršų

Bylose, kuriose šalys aiškiai pasirinko taikytiną teisę arba šis pasirinkimas yra pagrįstai įrodytas, taikoma šalių pasirinkta teisė. Pasirinkimas laikomas pagrįstai įrodytu, kai sutarties tipinė forma atitinka konkretaus įstatymo reikalavimus (pvz., Lloydo draudimo sutartis) arba kai atsižvelgiama į ankstesnius šalių susitarimus. Kai pasirinkimas yra teismų susitarimo dalykas, dažnai užtenka padaryti prielaidą, kad buvo ketinama pasirinkti taikyti to teismo vietos teisę, tačiau taip būna ne visada. Jeigu arbitražiniame susitarime arbitrų pasirinkimo kriterijai tiksliai apibrėžiami, bus galima daryti išvadą dėl teisės pasirinkimo, tačiau jeigu arbitrai pasirenkami nurodant tam tikrą tarptautinę instituciją, tuomet mažiau tikėtina, kad pasirinkimas bus laikomas pagrįstai įrodytu.

Pasirinkimo laisvė yra ribojama keliais atžvilgiais. Pirma, vartotojų ir darbo sutartyse pasirinkta teisė negali panaikinti vartotojus arba darbuotojus apsaugančių imperatyvių normų, galiojančių teisėje, kuri byloje būtų taikoma nesant aiškaus teisės pasirinkimo. Antra, kai visi situacijos aspektai yra susiję su viena valstybe, skirtingos taikytinos teisės pasirinkimas negali panaikinti toje valstybėje galiojančių imperatyvių normų taikymo. Reikia pažymėti, kad JK priėmė išlygą dėl 7 straipsnio 1 dalies: Gibraltaro teismai vien dėl to, kad sutartis yra glaudžiai susijusi su užsienio valstybe, užsienio valstybės imperatyvių normų netaikys. Tačiau Gibraltaro teismas taikys Anglijos imperatyvias normas (tai yra normos, kurias siekiama taikyti neatsižvelgiant į sutartį reglamentuojančią teisę). Trečia, kai pasirinkta teisė prieštarauja Gibraltaro viešajai tvarkai, prieštaraujanti nuostata nebus taikoma. Taip pat galima paminėti, kad tais atvejais, kai yra prieštaravimas dėl pasirinkimo veiksmingumo, – pvz., įtarimai dėl prievartos, –klausimas, ar toks pasirinkimas buvo veiksmingas, sprendžiamas remiantis galima taikyti teise (t. y. teise, kuri sutartį reglamentuotų, jeigu galiotų pasirinkimas), nebent tai būtų neracionalu (šiuo atveju galima taikyti nesutikusios šalies nuolatinės gyvenamosios vietos teisę).

back

viršųviršų

Bylose, kuriose teisės pasirinkimas nėra aiškiai išreikštas arba tai nėra pagrįstai įrodyta, daugumai sutarčių taikomas dviejų dalių patikrinimas. Pirmoje dalyje daroma prielaida, kad bus taikoma įprasto dalyvio nuolatinės gyvenamosios vietos teisė. Nustatyti įprastą dalyvį nėra lengva, tačiau paprastai tai būna šalis, kuri nesuteikia užmokesčio už prekes ar paslaugas (pvz., įprastas dalyvis yra produkto pardavėjas, skolintojas bankinėse operacijose, laiduotojas garantijos sutartyse). Ši prielaida gali būti paneigiama tos valstybės naudai, su kuria sutartis yra labiau susijusi tik tomis ,,aplinkybėmis, kurios aiškiai rodo esant siejančius veiksnius, pateisinančius [prielaidos] netaikymą“. Atitinkamai bylose dėl vartotojų ir darbo sutarčių bus taikoma vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos ir darbuotojo įprastinės darbo vietos teisė.

III.2. Nesutartinės prievolės (deliktai ir teisės pažeidimai, nepagrįstas praturtėjimas, negotiorum gestio ir t. t.)

Taikytinos teisės taisyklė nustatoma dviem etapais. Pirmajame nustatoma bendra taisyklė: taikytina teisė yra tos valstybės teisė, kurioje atliekami deliktą ar kitą teisės pažeidimą sudarantys veiksmai. Kai veiksmai, sudarantys deliktą arba kitą teisės pažeidimą, atliekami vienoje vietoje, sprendimas yra paprastas. Tačiau kai šie veiksmai atliekami skirtingose valstybėse, taikytina teisė yra nustatoma taip:

  • esant asmeniniams sužalojimams (prie jų yra priskiriama liga ir asmens psichinės būklės pablogėjimas) arba neteisėtiems mirties atvejams, taikoma valstybės, kurioje asmuo patyrė sužalojimus, teisė;
  • kai žala padaroma nuosavybei, taikoma valstybės, kurioje nuosavybei buvo padaryta žala, teisė;
  • kitais atvejais taikoma valstybės, kurioje radosi svarbiausias (-i) įvykio elementas (-ai), teisė. (Tai apima įvairių elementų, sukėlusių tariamą deliktą, svarstymą, pvz., veikimas/neveikimas, patirta žala; daugeliu atvejų tai bus vieta, kurioje tiesiogiai atsirado žalingos pasekmės.)

Antrajame etape galima atmesti taikytiną teisę, kuri buvo nustatyta pirmajame etape. Antrajame etape teismas turi nustatyti veiksnius, siejančius deliktą arba kitą teisės pažeidimą su valstybe, kurios teisė buvo nustatyta pirmajame etape, ir taip pat turi būti nustatomi veiksniai, siejantys deliktą arba kitą teisės pažeidimą su kita valstybe. Prie šių veiksnių galima priskirti: su šalimis susijusius veiksnius (pvz., kad jų priklausymas konkrečiai jurisdikcijai buvo laikinas arba atsitiktinis; bet kokia sutartis tarp šalių; faktas, kad jos nuolat bendrai gyvena), veiksnius, susijusius su bet kokiais įvykiais, sudarančiais ginčijamą deliktą arba kitą teisės pažeidimą, arba su bet kokiomis to įvykio aplinkybėmis ar pasekmėmis susijusius veiksnius (pvz., aukos gyvenamoji vieta). Tuomet teismas turi įvertinti kiekvienos iš šių veiksnių grupės svarbą. Galiausiai teismas gali atmesti pirmajame etape pasirinktą teisę, tik jeigu ,,iš esmės labiau tinka“ taikyti kitą teisę; šiuo atveju reikalaujama aiškios veiksnių persvaros. Manoma, kad ši išimtis nebus taikoma itin dažnai, kadangi pirmiau minėtu c punktu remiamasi pirmajame etape.

back

viršųviršų

Šmeižto bylose taikoma ,,dvigubo ieškinio pareiškimo taisyklė“: ieškinį dėl delikto galima pareikšti Gibraltare tik jeigu pagal užsienio civilinę teisę, kurios jurisdikcijai priskirtinas veiksmas (paprastai viešas paskelbimas), taip pat galima pareikšti ieškinį, o jeigu veiksmas įvyko Gibraltare, ieškinys bus pareiškiamas pagal Gibraltaro teisę. Tačiau ši taisyklė turi ir išimtį: kai įvykis ir šalys labiau siejasi su kita valstybe, bus taikoma tos valstybės teisė. Reikia pažymėti, kad ši sritis ypač neapibrėžta.

Požiūris dėl nepagrįsto praturtėjimo (kuris apima reikalavimus grąžinti skolą žinant nepagrįstai praturtėjusį asmenį) Anglijos teisėje nėra aiškus. Manoma, kad vietos, kurioje buvo nepagrįstai praturtėta, teisė yra prima facie taisyklė, tačiau tai galima paneigti, ypač tais atvejais, kai tarp šalių egzistuoja išankstiniai santykiai (pvz., negaliojanti sutartis).

Nors Anglijos bendrojoje teisėje nėra visuotino pagrindo pareikšti teisme ieškinį, lygiavertį negotiorum gestio, atrodo, kad teisės pasirinkimo taisyklės, taikytinos nepagrįsto praturtėjimo ieškiniams, taikomos ir negotiorum gestio atžvilgiu. Reikia pažymėti, kad su įstaigomis susijusios bylos tiek, kiek tos įstaigos yra sutartinių santykių dalyvės, yra reglamentuojamos pagal 1980 m. Romos konvenciją.

Atsižvelgiant į patikos teisės normų taikymą, taikytiną teisę pasirenka patikėtojas arba, jei tokio pasirinkimo nėra, taikoma labiausiai su patika susijusi teisė. Ši teisė apibrėžia patikos galiojimą, sudarymą, pasekmes ir patikos tvarkymą. Nesavanoriška patika tiek, kiek jai taikoma restitucija, yra reglamentuojama pagal nepagrįstam praturtėjimui taikytiną teisę (žr. pirmesnę pastraipą).

back

viršųviršų

Esant kitokio pobūdžio teisės pasirinkimo pareigoms, Gibraltaro viešajai tvarkai prieštaraujanti užsienio teisė nebus taikoma.

Reikia pažymėti, kad JK sutiko dalyvauti derybose dėl Tarybos reglamento dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (žinoma kaip ,,Roma II“). Taigi, galimas daiktas, kad įsigaliojus reglamentui šios esminės taisyklės pasikeis.

III.3. Asmens statusas ir jo ryšys su civiliniu statusu (vardas ir pavardė, nuolatinė gyvenamoji vieta, veiksnumas)

Asmeniui gimus, jo nuolatinė gyvenamoji vieta (gimimo vieta) yra tokia pat, kaip ir vaiko tėvo gyvenamoji vieta, jeigu vaikas yra santuokinis. Jeigu gimęs vaikas yra nesantuokinis arba tėvas vaiko gimimo metu buvo miręs, vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra tokia pat, kaip ir jo motinos. Ši taisyklė taikoma tol, kol vaikui sueina 16 metų (t. y. vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta gali atitinkamai keistis priklausomai nuo tėvo ar motinos gyvenamosios vietos).

Asmenims, vyresniems nei 16 metų, taikoma gimimo vietos taisyklė, nebent jie patys pasirenka buvimo vietą. Norėdami pasirinkti buvimo vietą, jie turi iš tikrųjų gyventi atitinkamoje teritorijoje ir ketinti pasilikti joje neribotą laiką arba nuolat. Jeigu kurio nors iš šių elementų nebelieka, pasirinktos buvimo vietos taisyklė netaikoma, o taikoma gimimo vietos taisyklė.

Žmonos nuolatinės gyvenamosios vietos nenulemia vyro gyvenamoji vieta: ji yra nustatoma nepriklausomai nuo jos.

Galėjimas prisiimti tam tikrus įsipareigojimus (pvz., sudaryti sutartį, testamentą, susituokti) yra nustatomas pagal konkrečias tos srities taisykles, kurios aptariamos toliau.

back

viršųviršų

III.4. Tėvų ir vaikų tarpusavio santykių nustatymas, įskaitant įvaikinimą

Tėvų pareigos vaikams (jaunesniems nei 18 metų) yra nustatomos pagal Gibraltaro teisę bylose, kurias Gibraltaro teismai nagrinėja pagal savo jurisdikciją, net jeigu vaikas gyvena užsienyje ar turi kitos valstybės pilietybę. Tačiau Gibraltaro teismas turės jurisdikciją tik tuomet, – pagal ES Reglamentą 1347/2000 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams, pripažinimo ir vykdymo, – kai vaikas nuolat gyvena Gibraltare arba jeigu vaikas yra kitoje valstybėje narėje ir jeigu bent vienas tėvystės pareigas turintis sutuoktinis pripažino jurisdikciją.

Vaikas laikomas santuokiniu, jeigu jis gimė tėvams teisėtai susituokus, nepaisant to, kur jis gimė, arba jeigu vaikas gimimo metu santuokiniu pripažįstamas pagal kiekvieno iš tėvų nuolatinės gyvenamosios vietos teisę.

Teismas Gibraltaro teisę taiko, kad nustatytų asmenį vaiko globėju, jeigu Gibraltaro teismas turi tam jurisdikciją (ji yra tuomet, kai pareiškėjas turi JK pilietybę arba paprastai gyvena ar yra Gibraltare).

Gibraltaro teismas Gibraltaro teisę įvaikinimo bylose taiko, jeigu turi tam jurisdikciją (ji yra tuomet, kai pareiškėjas ieškinio pareiškimo metu nuolat gyvena Gibraltare, tačiau bus svarstoma galimybė Gibraltaro teismo sprendimą pripažinti užsienyje, kai tai yra susiję su jo jurisdikcijos įgyvendinimu). Minėto sprendimo tikslas – esamų tėvų pareigas perleisti įtėviams.

III.5. Santuoka, nesusituokę asmenys, partnerystė, santuokos nutraukimas, teismo pripažintas sutuoktinių gyvenimas skyrium, išlaikymo pareigos

Oficialų santuokos galiojimą reglamentuoja santuokos sudarymo vietos teisė. Ši teisė reglamentuoja formalumų ir jų sudedamųjų dalių galiojimą, pvz., ar turi būti vartojami tam tikri žodžiai, ar turi būti naudojamas tam tikras pastatas, ar reikalaujama tėvų sutikimo ir ar santuoką galima sudaryti remiantis įgaliojimu.

back

viršųviršų

Galėjimas sudaryti santuoką yra nustatomas pagal atitinkamo asmens nuolatinės gyvenamosios vietos teisę prieš pat jos sudarymą. Ši teisė reguliuoja tokius klausimus kaip šalių sutikimas, amžiaus reikalavimai ir draudimas tuoktis su šeimos nariais bei artimaisiais. Santuoka negalioja, jeigu ją sudarė asmenys, iš kurių bent vienas yra jaunesnis nei 16 metų amžiaus ir jie nuolat gyvena Gibraltare.

Kalbant apie santuokos nutraukimą, Gibraltaro teismai turi jurisdikciją santuokos nutraukimo bylas vertinti pagal Tarybos reglamentą 1347/2000 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams, pripažinimo ir vykdymo, jeigu bent vienas iš šių reikalavimų yra tenkinamas: sutuoktiniai nuolat gyvena Gibraltare, sutuoktiniai nuolat gyveno Gibraltare, tačiau vienas iš jų čia vis dar gyvena, atsakovas nuolat gyvena Gibraltare, pareiškėjas mažiausiai vienus metus iki pareiškimo padavimo gyveno Gibraltare (arba šešis mėnesius, jeigu pareiškėjas yra valstybės narės pilietis). Kai bent vienas iš minėtų reikalavimų yra tenkinamas ir jokia kita valstybė narė neturi jurisdikcijos šiuo atžvilgiu, vidaus teisė suteikia Gibraltaro teismams jurisdikciją, jeigu prasidėjus santuokos nutraukimo bylai bent viena iš šalių turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą Gibraltare. Jurisdikciją turintis Gibraltaro teismas santuokos nutraukimo byloje taikys Gibraltaro teisę. Byloje, kurioje prašoma priimti sprendimą dėl santuokos negaliojimo, pirmiau minėtos teisės rūšys (santuokos sudarymo vietos teisė arba šalies nuolatinės gyvenamosios vietos teisė) bus taikomos atsižvelgiant į negaliojimo pagrindus. Santuokos nutraukimas užsienyje bus pripažįstamas, jeigu viena iš šalių turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą valstybėje, kurioje buvo nagrinėjama santuokos nutraukimo byla, arba buvo tos valstybės pilietis.

back

viršųviršų

Kalbant apie išlaikymo pareigas, JK (t. y. Gibraltaras) turi įsipareigojimus pagal Tarybos reglamentą 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Pagal reglamentą Gibraltaro teismas turi jurisdikciją, jeigu jis kompetentingas nagrinėti santuokos nutraukimo bylą arba jeigu santuoka buvo nutraukta užsienio teisme, kai ją nutraukiant viena iš šalių nuolat gyveno Gibraltare arba metus iki santuokos nutraukimo pradžios įprastai gyveno Gibraltare, arba jeigu viena iš šalių turi palankių interesų ankstesnėje sutuoktinių gyvenamojoje vietoje, esančioje Gibraltare. Šiais atvejais taikoma Gibraltaro teisė.

Kaip pirmiau minėta, visais šiais klausimais taikoma nuoroda į užsienio teisę.

III.6. Sutuoktinių turto teisinis statusas

Nesant sutarties arba turto paskirstymo santuokos atveju, vyro ir žmonos teisės į kiekvieną kilnojamąjį daiktą (nesvarbu, ar jis įgytas prieš santuoką, ar jos metu) nustatomos pagal sutuoktinių gyvenamosios vietos teisę santuokos metu. Kai vyro ir žmonos nuolatinė gyvenamoji vieta sutampa, ji bus laikoma sutuoktinių gyvenamąja vieta. Kai ji nesutampa, taikoma bus tos valstybės, su kuria šalys ir pati santuoka yra labiausiai susijusi, teisė. Šalių ketinimai santuokos metu yra svarbūs tik tuomet, kai jie nulemia numanomą teisės pasirinkimą. Ta pati taisyklė tikriausiai taikoma ir nekilnojamojo turto atžvilgiu, tačiau atrodo, kad bent jau vienoje byloje pirmenybė suteikiama nekilnojamojo turto buvimo vietos teisei.

Jeigu yra santuokos sutartis arba turto paskirstymas santuokos atveju, taikoma sutartyje nurodyta teisė: tai yra sutuoktinių gyvenamosios vietos teisė, jeigu nėra požymių, kad taikytina kita teisė.

back

viršųviršų

III.7. Testamentai ir paveldėjimas

Esant paveldėjimui pagal įstatymą (t. y. kai miręs palikėjas nepalieka testamento), kilnojamojo turto paveldėjimui taikoma testatoriaus mirties metu galiojusi nuolatinės gyvenamosios vietos teisė; nekilnojamojo turto paveldėjimui taikoma to turto buvimo vietos teisė.

Bylose dėl testamentų testatoriaus galėjimas sudaryti testamentą nustatomas pagal testatoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos teisę, galiojusią testamento sudarymo metu. Įpėdinis galės paveldėti kilnojamąjį turtą, jeigu taip nustato jo nuolatinės gyvenamosios vietos teisė arba testatoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos teisė.

Pagal Testamentų įstatymą testamentas oficialiai galioja (pvz., tinkamas liudytojų skaičius), jeigu atitinka kurią nors iš šių teisės rūšių: testamento sudarymo vietos teisę (t. y. paprastai testamento pasirašymo ir sudarymo paliudijimo vietos), kai jis buvo sudarytas; testatoriaus nuolatinės arba įprastinės gyvenamosios vietos ar valstybės, kurios pilietis jis yra, teisę tuo metu, kai jis buvo sudarytas; testatoriaus nuolatinės arba įprastinės gyvenamosios vietos ar valstybės, kurios pilietis jis yra, teisę testatoriaus mirties metu. Testamentas oficialiai galios ir nekilnojamąjį turtą bus galima paveldėti, jeigu testamentas atitinka turto buvimo vietos teisę.

Testamentas dėl kilnojamojo turto iš esmės galioja (pvz., testamentu paliekamos sumos ribojimai), jeigu jis atitinka testatoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos teisę jo mirties metu; testamentas dėl nekilnojamojo turto iš esmės galioja, jeigu jis atitinka turto buvimo vietos teisę.

back

viršųviršų

Testamentas aiškinamas pagal teisę, kurią ketino pasirinkti testatorius. Daroma prielaida, kad tai yra testatoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos teisė testamento sudarymo metu.

Pareiškimo panaikinti testamentą galiojimas nustatomas pagal testatoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos teisę pareiškimo pateikimo metu. Tačiau kai teigiama, kad panaikinta buvo dėl vėlesnio testamento (o ne, pavyzdžiui, dėl testamento suplėšymo), tai, ar antrasis testamentas panaikina ankstesnįjį, nustatoma pagal įstatymus, taikomus galėjimui sudaryti antrąjį testamentą ir jo oficialiam galiojimui. Jeigu neaišku, ar antrasis testamentas panaikina ankstesnįjį, toks klausimas aiškinamas remiantis teise, kurią ketino pasirinkti testatorius. Daroma prielaida, kad tai yra testatoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos teisė antrojo testamento sudarymo metu.

III.8. Nekilnojamasis turtas

Nuosavybės bylos skirstomos į kilnojamojo turto ir nekilnojamojo turto bylas; ar turtas yra kilnojamasis, ar nekilnojamasis, nustatoma pagal turto buvimo vietos teisę.

Byloje dėl nekilnojamojo turto taikoma turto buvimo vietos teisė, taip pat taikoma nuoroda į užsienio teisę.

Byloje dėl materialaus kilnojamojo turto taikoma turto buvimo vietos teisė tuo metu, kai atsitiko įvykis, lėmęs teisės į turtą atsiradimą. Taip pat taikoma nuoroda į užsienio teisę.

Byloje dėl nematerialaus kilnojamojo turto, kai yra sutartinė teisė (dažniausiai įsiskolinimo atvejais), taikoma 1980 m. Romos konvencija. Dėl to turto perdavimo sutarties sudarymo vietos teisė nustato, ar perdavimas galioja, o skolos sutarties sudarymo vietos teisė nustato, ar jis gali būti perduodamas. Bendrojoje teisėje galima taikyti šį požiūrį bylose, kuriose nematerialus turtas nebuvo sukurtas savanoriškai.

III.9. Nemokumas

JK taikomas Tarybos reglamentas 1346/2000 dėl bankroto bylų, kuris nustato atitinkamas teismo proceso taisykles dėl visiško arba dalinio skolininko atleidimo nuo mokėtinų skolų bei likvidatoriaus paskyrimo, kai skolininko pagrindiniai interesai yra ES valstybėje narėje (išskyrus Daniją). Jeigu Gibraltaro teismai turi jurisdikciją (taip bus tuo atveju, kai pagrindiniai skolininko interesai yra Gibraltare, daroma prielaida, kad tai yra įmonės registracijos vieta), taikoma Gibraltaro teisė.

Į Reglamento 1346/2000 reguliavimo sritį nepatenkantiems atvejams bus taikoma Gibraltaro teisė, kai Gibraltaro teismai turės jurisdikciją (taip bus tuo atveju, kai įmonė yra registruota Gibraltare arba jeigu Gibraltare yra asmenų, turėsiančių naudos iš įmonės likvidavimo, ir nėra tinkamų priežasčių riboti jurisdikciją).

Papildoma informacija

  • Gibraltaro įstatymai English

  • Naujausi Anglijos aukštojo teismo ir Apeliacinio teismo sprendimai English

  • BAILII – naujausių Anglijos teismų sprendimų duomenų bazė English

  • 1980 m. Romos konvencija ir aiškinamieji raštai English

  • Hagos konferencija dėl tarptautinės privatinės teisės English - français 

« Taikoma teisė - Bendro pobūdžio informacija | Jungtinė Karalystė - Bendro pobūdžio informacija »

back

viršųviršų

Naujausia redakcija: 25-10-2006

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė