Europos Komisija > ETIT > Taikoma teisė > Prancūzija

Naujausia redakcija: 26-03-2009
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Taikoma teisė - Prancūzija

EJN logo

Šis puslapis nebeatnaujinamas. Šiuo metu rengiamas atnaujintas turinys, kuris bus pateiktas Europos e. teisingumo portale.


 

TURINIO LENTELE

I. Teisės šaltiniai I.
I.1. Nacionalinės normos I.1.
I.2. Galiojančios daugiašalės tarptautinės konvencijos I.2.
I.3. Pagrindinės galiojančios dvišalės konvencijos I.3.
II. Kolizinių normų taikymas II.
II.1. Teisėjo pareiga savo iniciatyva taikyti kolizines normas II.1.
II.2. Atgaliniai nukreipimai ir nukreipimai į trečiosios valstybės teisę (renvoi) II.2.
II.3. Siejamojo ryšio pasikeitimas II.3.
II.4. Įprasto kolizinių normų taikymo išimtis II.4.
II.5. Užsienio teisės nustatymas II.5.
III. Kolizinės normos III.
III.1. Sutartinės prievolės ir teisiniai veiksmai III.1.
III.2. Nesutartinės prievolės III.2.
III.3. Tėvų ir vaikų santykiai, įskaitant įvaikinimą III.3.
III.3.1. Tėvų ir vaikų santykiai III.3.1.
III.3.2. Įvaikinimas III.3.2.
III.4. Santuoka, nesusituokę asmenys, partnerystė, santuokos nutraukimas, teismo pripažintas sutuoktinių gyvenimas skyrium, išlaikymo prievolės III.4.
III.4.1. Santuoka III.4.1.
III.4.2. Nesusituokę asmenys ir partnerystė III.4.2.
III.4.3. Santuokos nutraukimas ir teismo pripažintas gyvenimas skyrium III.4.3.
III.4.4. Išlaikymo prievolės III.4.4.
III.5. Sutuoktinių turto režimas III.5.
III.6. Testamentai ir paveldėjimas III.6.
III.7. Nekilnojamasis turtas III.7.
III.8. Nemokumas III.8.

 

I. Teisės šaltiniai

I.1. Nacionalinės normos

Kadangi Prancūzijos tarptautinė privatinė teisė iki šiol nėra kodifikuota, kolizines normas galima rasti įvairiuose kodeksuose (Civiliniame kodekse, Komerciniame kodekse, Vartotojų kodekse), tačiau iš esmės jos kildinamos iš teismų praktikos. Kai kurios normos įtvirtintos Bendrijos antrinės teisės aktuose.

I.2. Galiojančios daugiašalės tarptautinės konvencijos

Daug kolizinių normų buvo perimta iš daugiašalių tarptautinių konvencijų, kurių susitariančioji šalis yra Prancūzija. Dauguma šių konvencijų buvo parengtos atsižvelgiant į Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos nuostatas.

I.3. Pagrindinės galiojančios dvišalės konvencijos

Dažniausiai Prancūzijos teismuose remiamasi dvišalėmis konvencijomis, reglamentuojančiomis asmens statusą. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į:

  • 1981 m. rugpjūčio 10 d. Prancūzijos ir Maroko susitarimą dėl asmenų ir šeimos statuso ir dėl teismų bendradarbiavimo;
  • 1967 m. balandžio 5 d. Prancūzijos ir Lenkijos susitarimą dėl taikytinos teisės, kompetencijos ir asmenų bei šeimos teisės aktų egzekvatūros.

II. Kolizinių normų taikymas

II.1. Teisėjo pareiga savo iniciatyva taikyti kolizines normas

Pagal teismų praktiką bylą nagrinėjantis teisėjas privalo nustatyti, ar byloje nurodyta teisė taikytina ar ne; teisėjai privalo tai nustatyti pagal savo nacionalinę teisę.

viršųviršų

Teisėjai privalo savo iniciatyva taikyti nacionalines kolizines normas tik tuomet, kai susiduriama su imperatyviomis normomis reglamentuojamomis teisėmis (visų pirma nagrinėjant bylas, susijusias su asmens statusu: veiksnumu, materialinėmis santuokos galiojimo sąlygomis, santuokos nutraukimu ir t. t.). Kai nagrinėjamos neimperatyvios teisės, šalys privalo remtis paprastai taikytina užsienio teise.

II.2. Atgaliniai nukreipimai ir nukreipimai į trečiosios valstybės teisę (renvoi)

Prancūzijos tarptautinėje privatinėje teisėje atgaliniai nukreipimai ir nukreipimai į trečiosios valstybės teisę (renvoi) apibrėžiami kaip neigiama siejamųjų ryšių kolizija: Prancūzijos kolizinėse normose užsienio teisė nurodoma kaip taikytina teisė, tačiau valstybės, į kurios teisę nurodoma, kolizinės normos vėl grąžina į Prancūzijos teisę (atgalinis nukreipimas) arba į kitos valstybės teisę (nukreipimas į trečiosios valstybės teisę).

Šis mechanizmas, kuris sunkiai dera su pasirinkimo laisve, visada retai pasitelkiamas ir netaikomas visų pirma sutarčių teisėje ir nagrinėjant santuokos bylas. Net bylose dėl asmens statuso šiuo metu jo vis dažniau atsisakoma.

II.3. Siejamojo ryšio pasikeitimas

Kai siejamasis ryšys kinta laiko ir (arba) erdvės atžvilgiu, ar taikytina teisė nustatoma pagal ankstesnį ar pagal naują siejamąjį ryšį?

Kai kuriais atvejais įstatyme galima rasti atsakymą. Priešingu atveju atsakymą galima rasti teismų praktikoje ir jis gali skirtis atsižvelgiant į atitinkamas kolizines normas, tačiau, vis dažniau atsižvelgiant į mobilumą, siejamasis ryšys dažnai nustatomas ieškinio pareiškimo dieną.

viršųviršų

II.4. Įprasto kolizinių normų taikymo išimtis

Kolizinių normų, kurios paprastai taikomos, nepaisoma dviem atvejais:

  • išimtis tarptautinės viešosios tvarkos sumetimais:

    Teisėjas netaiko nurodytos užsienio teisės, jeigu tai galėtų prieštarauti viešajai tvarkai, kuri suprantama kaip „visuotinio teisingumo principai, visuomenės nuomone, turintys absoliučią vertę“. Vietoj teisės, kurios teisėjas nusprendė netaikyti, taikomos Prancūzijos teisės normos.

    Viešosios tvarkos išlygos, kuri visų pirma taikoma tada, kai bylos aplinkybės pagrįstų teisės atsiradimą Prancūzijos teritorijoje, aiškinimas gali būti lankstesnis, jeigu tai susiję tik su užsienyje teisėtai įgytų teisių pripažinimo Prancūzijoje klausimu.

  • imperatyvių normų teorija:

    Imperatyvios normos gali būti apibrėžtos kaip teisės nuostatos, kurių reikia laikytis siekiant apsaugoti šalies politinę, socialinę arba ekonominę tvarką.

    Šios teisės nuostatos taikomos tiesiogiai, neatsižvelgiant į kolizines normas. Kai kuriais atvejais tai nustatyta pačiame įstatyme. Jeigu ne, teisėjas privalo nedelsiant nustatyti taikytiną įstatymą: Prancūzijos arba Europos konkurencijos teisė yra akivaizdus to pavyzdys, taip pat Prancūzijos darbo sutarčių nuostatų, susijusių su sveikata ir saugumu, darbo valandomis ir būdais, nuostatų, susijusių su Prancūzijoje gyvenančių nepilnamečių apsauga ir parama jiems ir t. t.). Prancūzijos imperatyvias normas teisėjas turi taikyti savo iniciatyva. Taikyti užsienio imperatyvias normas neprivaloma, išskyrus atvejus, kai tarptautinėje konvencijoje nustatyta kitaip (pvz., Romos konvencijos 7 straipsnio 1 dalis).

    viršųviršų

II.5. Užsienio teisės nustatymas

Paprastai šalis, prašanti taikyti užsienio teisę, turi nustatyti užsienio teisės turinį ir visų pirma parodyti, kokia apimtimi taikant Prancūzijos teisę nebūtų pasiekta lygiaverčio rezultato.

Atsižvelgiant į palyginti neseną precedentą (1998 m.) šiuo metu pritariama tam, kad teisėjas privalo ištirti užsienio teisės turinį, kai jis pats paskelbia apie jos taikymą – tai privaloma, kai byla susijusi su įstatymais, kuriuos taikyti nėra galimybės.

Užsienio teisės turinio įrodymai gali būti pateikiami naujajame Civilinio proceso kodekse nurodytomis priemonėmis (eksperto išvada, šalių dalyvavimas teisme, įrodymų reikalavimas iš trečiosios šalies ir t. t.).

Praktikoje taip pat įprasta remtis certificat de coutume. Tai yra prancūzų kalba užsienio valstybės konsulato arba ambasados Prancūzijoje arba užsienio ar Prancūzijos advokato, kuris specializuojasi atitinkamos užsienio teisės srityje, parengtas dokumentas.

III. Kolizinės normos

III.1. Sutartinės prievolės ir teisiniai veiksmai

Sutarčiai gali būti taikoma šalių pasirinkta teisė. Jeigu šalys aiškiai nepasirinko taikytinos teisės, teisėjas privalo ją nustatyti pagal bendrąsias susitarimo sąlygas ir bylos aplinkybes.

Be to, konkrečios kolizinės normos įtvirtintos daugybėje tarptautinių susitarimų, kurių susitariančioji šalis yra Prancūzija:

  • 1980 m. birželio 19 d. Romos konvencijoje dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės nustatyta (3 straipsnio 1 dalis), kad sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė. Pasirinkimas turi būti aiškiai išreikštas arba turi būti pakankamai aiškus iš sutarties sąlygų arba nustatomas pagal bylos aplinkybes. Specialios nuostatos taikomos vartojimo sutartims (5 straipsnis) ir individualioms darbo sutartims (6 straipsnis), siekiant apsaugoti silpnesniąja laikomą šalį. Pasirinkta sutarties teisė negali panaikinti silpnesniosios šalies apsaugos, kurią numato teisės, su kuria ji nėra glaudžiai susijusi, imperatyvios normos. Būsimasis Romos I reglamentas, dėl kurio dabar deramasi, turėtų atnaujinti šią konvenciją ir ją formalizuoti Bendrijos kontekste.
  • 1955 m. birželio 15 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutartims taikytinos teisės: pagal šį dokumentą šalys taip pat gali pasinaudoti laisve pasirinkti taikytiną teisę (2 straipsnis). Jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, pirkimui pardavimui taikoma valstybės, kurioje pardavėjas nuolat gyveno, kai gavo užsakymą, teisė (3 straipsnis).

Pagal sutarčiai taikytiną teisę paprastai nustatoma:

viršųviršų

  • materialinės sutarties galiojimo sąlygos (išskyrus veiksnumą) ir, kai taikoma, formos reikalavimai;
  • sutarties pasekmės (aiškinimas, prievolių vykdymas, visiško arba dalinio nevykdymo pasekmės, nuostolių įvertinimas);
  • šalių pareigų pasibaigimo pagrindai.

III.2. Nesutartinės prievolės

Bendrijos Romos II reglamentu nuo šiol reglamentuojama didelė šios srities dalis. Be šio reglamento dalyko ir geografinio taikymo srities Prancūzijos sistema atitinka bendrąją taisyklę, pagal kurią taikytina delikto padarymo vietos teisė, tačiau yra daugybė specialių taisyklių, atitinkančių teismų praktiką arba tarptautines sutartis, kurių susitariančioji šalis yra Prancūzija, ir pritaikytų konkrečioms situacijoms:

  • vietos, kurioje atsirado žala, teisė taikoma atlyginant neteisėtais konkurencijos veiksmais sukeltą žalą;
  • vietos, kurioje atsirado žala, teisė taikoma atlyginant aplinkai sukeltą žalą;
  • 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės taisyklės;
  • 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencijos dėl atsakomybės už gaminius su trūkumais taisyklės.

III.3. Tėvų ir vaikų santykiai, įskaitant įvaikinimą

III.3.1. Tėvų ir vaikų santykiai

Tėvų ir vaiko santykiams taikoma motinos asmens statusui taikytina teisė vaiko gimimo metu arba vaiko asmens statusui taikytina teisė, jeigu motina nežinoma.

Tėvų ir vaiko tarpusavio santykius reglamentuoja vaiko nacionalinė teisė arba jo tėvų santuokos sudarymo vietos teisė.

viršųviršų

Tačiau šias taisykles pakeičia tarptautinės sutartys, kai bylose dalyvauja valstybės, kurios yra susitariančiosios šalys konvencijų, kurių materialinė taikymo sritis apima: bylas, susijusias su tėvų atsakomybe, kai vaikai nuolat gyvena Prancūzijoje arba kitoje 1961 m. Hagos konvencijos susitariančiojoje šalyje; bylas dėl neteisėto vaikų vežimo iš vienos 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos susitariančiosios šalies į kitą; bylas, susijusias su išlaikymo prievolėmis pagal 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvenciją.

III.3.2. Įvaikinimas

Pagal teismų praktiką įvaikinimo sąlygas ir pasekmes reglamentuoja nacionalinė įvaikinančio tėvo (motinos) teisė, o įvaikinto vaiko sutikimo arba atstovavimo jam sąlygas reglamentuoja nacionalinė vaiko teisė.

III.4. Santuoka, nesusituokę asmenys, partnerystė, santuokos nutraukimas, teismo pripažintas sutuoktinių gyvenimas skyrium, išlaikymo prievolės

III.4.1. Santuoka

Materialinės santuokos sudarymo sąlygos (santuokinis veiksnumas, sutikimas ir t. t.) nustatomos pagal sutuoktinių asmens statusui taikytiną teisę (Civilinio kodekso 3 straipsnis). Užsienyje santuoką sudarantys Prancūzijos piliečiai privalo laikytis materialinių Prancūzijos teisėje nustatytų sąlygų (Civilinio kodekso 170 straipsnis). Kai būsimieji sutuoktiniai turi skirtingą pilietybę, galioja abi atitinkamos asmens statusui taikytinos teisės, tačiau kliūtims sudaryti santuoką taikoma griežtesnė teisė.

viršųviršų

Formaliems reikalavimams (formalumams, kuriuos reikia sutvarkyti, pasaulietinė arba religinė santuoka ir t. t.) iš esmės taikoma santuokos sudarymo vietos teisė.

Santuokos pasekmėms taikoma sutuoktinių asmens statusui taikytina teisė. Kai sutuoktiniai turi skirtingą pilietybę, taikytina bendros nuolatinės gyvenamosios vietos teisė. Kai bendros nuolatinės gyvenamosios vietos nėra, Prancūzijos teismai taikys Prancūzijos teisę kaip bylą nagrinėjančio teismo teisę.

Ši teisė visų pirma reglamentuoja iš santuokos kylančias asmenines pareigas (ištikimybė, parama, gyvenimas kartu nesusituokus) ir sutuoktinių sutartis, išskyrus būsimojo turto dovanojimą sutuoktiniui, nes jam taikoma paveldėjimo teisė.

III.4.2. Nesusituokę asmenys ir partnerystė

Kalbant apie nesusituokusius asmenis, kurių santykiai nėra teisiškai įforminti, materialinė teisė reglamentuoja įvairius partnerių teisinius santykius kaip pavienius santykius, kuriems taikoma jų pobūdį atitinkanti teisė (Paryžiaus apygardos teismas, 1983 11 21).

Specialistų nuomonė dėl organizuotoms partnerystėms taikytinos teisės, pvz., civilinės partnerystės akto (Civilinio solidarumo paktas, pranc. pacte civil de solidarité), skiriasi, o konkrečios teismų praktikos, kuria galima remtis, nėra. Vieni šios rūšies partnerystei siūlo taikyti teisiniams sandoriams taikytiną teisę. Kitų manymu, ji turi būti reglamentuojama pagal suinteresuotųjų šalių asmens statusui taikytiną teisę. Dar kiti siūlo sukurti sui generis ryšio kategoriją ir taikyti partnerystės registravimo vietos teisę. Galiausiai kai kurie mano, kad civilinėms partnerystėms Prancūzijos teisė turėtų būti taikoma kaip imperatyvios normos.

viršųviršų

III.4.3. Santuokos nutraukimas ir teismo pripažintas gyvenimas skyrium

Pagal Civilinio kodekso 310 straipsnį: „Santuokos nutraukimą ir teismo pripažintą gyvenimą skyrium reglamentuoja Prancūzijos teisė:

  • kai abu sutuoktiniai turi Prancūzijos pilietybę;
  • kai abu sutuoktiniai nuolat gyvena Prancūzijos teritorijoje;
  • kai jurisdikcija nepriklauso jokiai užsienio teisei, o Prancūzijos teismai turi jurisdikciją nutraukti santuoką arba nustatyti gyvenimą skyrium.“

Kasacinis teismas nusprendė, kad Prancūzijos pilietybės arba nuolatinės gyvenamosios vietos Prancūzijoje kriterijus turi būti tenkinamas ieškinio pareiškimo dieną.

Santuokos nutraukimui arba teismo pripažintam gyvenimui skyrium taikytina teisė nustato santuokos nutraukimo arba teismo pripažinto gyvenimo skyrium pagrindus (kaltė, nesuderinamumas, neatkuriamas santuokos iširimas, abipusis sutikimas ir t. t.) ir finansines pasekmes (žalos atlyginimas, kompensacija arba sutuoktinio išlaikymo išmokos).

III.4.4. Išlaikymo prievolės

Šiuo metu Prancūzijoje taikomos kolizinės normos kildinamos iš 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencijos dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės 4, 5 ir 6 straipsnių, kuriuose nurodoma išlaikymo kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Tačiau jeigu išlaikymo kreditorius negali gauti išlaikymo pagal šią teisę, bus taikoma išlaikymo kreditoriaus ir išlaikymo skolininko valstybės, kurios pilietybę turi abu subjektai, teisė (5 straipsnis), o reikalui esant – bylą nagrinėjančio teismo teisė.

viršųviršų

Nurodyta teisė taikoma sutuoktinių tarpusavio turtiniams santykiams (prisidėjimas prie santuokos išlaidų) ir sutuoktinių vaikų išlaikymo prievolėms. Tačiau ši teisė gali susidurti su santuokos nutraukimui ir teismo pripažintam gyvenimui skyrium taikytinos teisės konkurencija pagal minėtos 1973 m. Hagos konvencijos 8 straipsnį.

III.5. Sutuoktinių turto režimas

Sutuoktinių pasirinkta teisė taikoma, jeigu jie sudarė vedybų sutartį.

Jeigu aiškaus pasirinkimo nėra, turi būti bandoma nustatyti jų numanomą pasirinkimą. Tokiu atveju galioja sutuoktinių pirmosios bendros nuolatinės gyvenamosios vietos – ja laikoma pirmoji vieta, kurioje jie apsistojo ilgesnį laiką, – prezumpcija.

Šis principas taip pat įtvirtintas 1978 m. kovo 14 d. Hagos konvencijoje, kurios susitariančioji šalis yra Prancūzija. Šioje konvencijoje greta šalių pasirinkimo arba jų pirmosios bendros nuolatinės gyvenamosios vietos nustatyti du papildomi siejamieji ryšiai: sutuoktinių bendra pilietybė arba glaudžiausiai su jų situacija susijusi teisė.

Pagal taikytiną teisę nustatomas turto pagerinimas, turto kategorijos ir sutuoktinių turto kontrolė, turto valdymo ir likvidavimo sąlygos.

III.6. Testamentai ir paveldėjimas

Nekilnojamojo turto paveldėjimui taikoma vietos, kurioje yra turtas, teisė. Kilnojamojo turto paveldėjimą reglamentuoja mirusiojo paskutinės nuolatinės gyvenamosios vietos teisė.

Paveldėjimo teisė reglamentuoja visus klausimus, susijusius su paveldėjimo perėjimu, perdavimu ir panaikinimu.

viršųviršų

Esant netestamentiniam paveldėjimui, paveldėjimo teisėje nustatyti paveldėjimo teisę turintys įpėdiniai. Tačiau ryšys, reikalingas norint gauti palikimą, įrodomas pagal asmens statusą, o ne paveldėjimo teisę.

Esant testamentiniam paveldėjimui, taikytini du tarptautiniai dokumentai. Tai yra 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencija dėl testamento formai taikytinos teisės ir 1973 m. spalio 28 d. Vašingtono konvencija dėl bendros tarptautinio testamento formos.

III.7. Nekilnojamasis turtas

Nepaisant to, ar turtas yra kilnojamasis ar nekilnojamasis, taikytina turto buvimo vietos teisė. Sunkumų gali kilti, kai kilnojamasis turtas perkeliamas iš vienos valstybės į kitą. Šiam konfliktui išspręsti teismų praktikoje nurodyta, kad reikia atsižvelgti į vietos, kurioje turtas yra ieškinio pareiškimo metu, teisę.

Kai kilnojamasis turtas yra transporto priemonė (laivas, orlaivis ir t. t.), pagal tarptautines sutartis jurisdikcija suteikiama registracijos valstybei.

Taikytinoje teisėje nustatytos pagrindinės arba papildomos turto nuosavybės teisės ir konkrečiai nurodytos jo savininko išimtinės teisės. Ši teisė taip pat reglamentuoja nuosavybės teisių įgijimo būdus. Šiuo požiūriu ją galima derinti su teise, kuri reglamentuoja teises sukuriantį aktą, visų pirma nuosavybės perdavimo dokumentą.

III.8. Nemokumas

Paprastai bankroto byloje taikoma teismo, kuriame pradedama byla, teisė. Taigi taikytina teisė turėtų būti nustatoma pagal nuorodą į jurisdikcijos nustatymo kolizines normas. 2000 m. gegužės 29 d. Reglamente Nr. 1346/2000 nustatytos kolizinės normos; šiuo atveju taikytina valstybės narės, kurioje iškelta byla, teisė (4 ir 28 straipsniai).

Bankroto bylai taikytina teisė gali konkuruoti su vietos, kurioje yra turtas, teise, visų pirma atsižvelgiant į sutarčių garantijas, įkeitimo teises ir hipoteką, susijusias su užsienyje esančiu turtu.

« Taikoma teisė - Bendro pobūdžio informacija | Prancūzija - Bendro pobūdžio informacija »

viršųviršų

Naujausia redakcija: 26-03-2009

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė