Europos Komisija > ETIT > Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai > Ispanija

Naujausia redakcija: 08-06-2006
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai - Ispanija

EJN logo

Šis puslapis nebeatnaujinamas. Šiuo metu rengiamas atnaujintas turinys, kuris bus pateiktas Europos e. teisingumo portale.


Sprendžiant ginčus, kreipimasis į teismą turi būti laikomas paskutine išeitimi, nes jis reikalauja piniginių išlaidų (teisinės išlaidos) ir laiko (atsižvelgiant į visų procesinių veiksmų trukmę ir galimus aplinkybių lemiamus atidėjimus vykdant teisingumą).

Visais atvejais pageidautina iš anksto bandyti pasiekti susitarimą be teismo arba draugiškai išspręsti ginčą. Ispanijos įstatymai skatina šių alternatyvių ginčų sprendimo būdų taikymą, palengvindami galimybes jais pasinaudoti ir kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, tam tikrų darbo ginčų atvejais, priskirdami juos prie privalomųjų priemonių, kurių būtina imtis prieš kreipiantis į teismus.

Toliau pateikiama šiek tiek praktinės informacijos apie alternatyvius ginčų sprendimo būdus Ispanijoje.

Ispanijoje, be privačių derybų, kurios paprastai yra vienas iš svarbiausių teisinės praktikos aspektų, yra taikomas sutaikinimas, kurį, prieš pradedant teisminį ginčą darbo klausimais (sąsaja su darbo teismu), turi būti bandoma atlikti tarpininkaujant Darbo administracijos tarpininkavimo tarnyboms.

Kai civiliniuose teismuose vykstančiuose teismo procesuose minimos sumos yra didesnės kaip 3 000 eurų, po pareiškimo pateikimo ir gynybos atsakymo yra taikoma privaloma sutaikinimo procedūra. Šiai sutaikinimo procedūrai vadovauja teisėjas, kuris įpareigotas skatinti pastangas pasiekti susitarimą. Teisminis nagrinėjimas pradedamas tik tada, jei ši procedūra yra nesėkminga.

Sutaikinimas yra viena iš teismo sekretoriams pagal procedūrinius įstatymus skirtų funkcijų, kuri aprėpia jiems skirtą tarpininkavimo darbą. Ši funkcija neturės galios, kol neįsigalios Savanoriškos jurisdikcijos įstatymas.

Arbitražas reiškia teismų intervencijos ir sprendimo pakeitimą, šalims sutikus, arbitro (trečioji šalis ar arbitražo teismas) intervencija ir sprendimu. Arbitražui taikoma privatinė teisė, nors pastaraisiais metais vartotojų reikalų ministerijos ir prekybos rūmai plėtojo jo institucinį aspektą.

Taikant sutaikinimo ar arbitražo priemones, gali būti išspręstas bet kokios rūšies ginčas, išskyrus:

  • bylas, kuriose jau buvo priimtas galutinis teismo sprendimas, išskyrus dėl sprendimo vykdymo kilusius klausimus;
  • bylas, kurios yra neatsiejamos nuo kitų bylų, kurių spręsti šalys neturi įgaliojimų, pavyzdžiui, asmenų civilinis statusas, būsimo išlaikymo klausimas ir santuokos klausimai (gyvenimas skyrium, santuokos pripažinimas negaliojančia ir ištuoka), nors su tais dalykais susiję finansiniai klausimai gali būti sprendžiami ne teisme;
  • bylas, į kurias pagal įstatymus turi įsikišti prokuratūra ir ginti tuos, kurie dėl negebėjimo veikti ar atstovavimo pagal įstatymą stokos negali veikti savo vardu, kaip nutinka neveiksnumo ir nepilnamečių atveju;
  • vartotojų klausimai negali būti sprendžiami arbitraže apsinuodijimo, sužalojimų, mirties ar prima facie nusikaltimo įrodymų atvejais.

Sutaikinimą reglamentuoja Civilinio proceso kodeksas (civilinėse bylose) ir Darbo proceso kodeksas (darbo bylose).

viršųviršų

Kol neįsigaliojo Savanoriškos jurisdikcijos įstatymas, civilinėse bylose sutaikinimas yra neprivalomas ir negali būti paskirtas. Kompetenciją nagrinėti sutaikinimo bylas turi pirmosios instancijos teismų teisėjai ir taikos teisėjai (neprofesionalūs teisėjai) atsakovo adresu arba, jo neturint, atsakovo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Sutaikinimo dokumentas, kuriame yra išdėstyti susitarimai tarp šalių, yra vykdytinas dokumentas, kuris gali būti panaudotas sprendimo vykdymo veiksmams pradėti.

Arbitražą reglamentuoja Arbitražo įstatymas, 2003 m. gruodžio 23 d. Įstatymas Nr. 60/2003. Šis įstatymas taip pat yra taikomas specialioms arbitražo sistemoms, iš kurių dažniausiai praktikoje naudojamas vartotojų reikalų arbitražas, taikomas sprendžiant ginčus dėl prekių ir paslaugų, kurioms yra taikomas 1984 m. liepos 19 d. Įstatymas Nr. 26/1984 dėl bendrosios vartotojų ir naudotojų apsaugos, vartojimo.

Arbitražas Ispanijoje gali būti grindžiamas įstatymais arba teisingumu. Apskritai arbitražo teismas sprendžia ginčus taikydamas galiojančius įstatymus, nebent šalys aiškiai jį įgaliotų spręsti ginčą vien tik teisingumo pagrindu. Šis teisingumo kriterijus, kitaip tariant, galiojančių įstatymų netaikymas, yra vienas iš kriterijų, kurie yra naudojami arbitražo sprendimui tam tikrose institucinėse arbitražo bylose, pavyzdžiui, susijusiose su vartotojų reikalais, paremti.

Toliau esančiame sąraše pasirinkite jūsų aplinkybes atitinkančią padėtį ir sužinokite, ar galite pasinaudoti kuria nors iš alternatyvių ginčų sprendimo priemonių:

Ginčai tarp asmenų

Būtinas susitarimas dėl arbitražo, kuris gali būti numatytas sutarties išlygoje arba atskirame susitarime. Jame turėtų būti nurodyta, kad šalys sutinka perduoti arbitražo teismui bet kokį ar visus ginčus, kurie gali kilti arba kilo dėl konkrečių teisinių santykių, sutartinių ar nesutartinių.

Arbitražo susitarimas turėtų būti išdėstytas raštu abiejų šalių pasirašytame dokumente arba per laiškų, telegramų, faksogramų ar kitų telekomunikacijų priemonių, kurios leidžia patvirtinti susitarimą, mainus.

Šis reikalavimas laikomas įvykdytu, jei arbitražo susitarimas patvirtintas ir vėliau prieinamas patikrinti elektroninėje, optinėje ar kitos rūšies terpėje.

Arbitražo susitarimas laikomas susitarimo tarp šalių dalimi, jei yra patvirtintas dokumente, kurį šalys perdavė viena kitai bet kuria iš pirmesnėje pastraipoje nurodytų formų.

viršųviršų

Šis susitarimas laikomas galiojančiu, jei jame nenurodoma jokių klausimų, kuriems, vadovaujantis įstatymais, arbitražas netaikomas.

Žmonės negali būti verčiami naudotis arbitražu jokio teismo ar teismo sprendimu. Privatiems asmenims arbitražo naudojimas yra savanoriškas.

Arbitražo procedūrose būtina paisyti lygybės, teisės būti išklausytam ir rungtyninio teismo proceso principų. Arbitras turi traktuoti šalis vienodai ir suteikti kiekvienai iš jų pakankamai galimybių ginti savo teises. Jis taip pat įpareigotas saugoti informacijos, kuri jam buvo pateikta per arbitražo procedūrą, konfidencialumą.

Šalys gali nevaržomai susitarti dėl procedūros, kurios arbitrai turės laikytis. Jei susitarti šiuo klausimu nepavyksta, arbitras, atsižvelgdamas į Arbitražo įstatymo nuostatas, gali vadovauti arbitražo procedūrai, savo nuomone, tinkamiausiu būdu. Šis arbitrų įgaliojimas aprėpia kompetenciją spręsti dėl įrodymų leistinumo, tinkamumo ir naudingumo, įrodymų išklausymo, net ir arbitro iniciatyva, ir dėl parodymų pasvėrimo.

Jei šalys nesusitaria kitaip, arbitras spręs, ar būtina rengti bylos nagrinėjimus, kuriuose būtų pateikti argumentai, išklausyti parodymai ir padaryti pareiškimai, ar visa tai gali būti išskirtinai atlikta raštu.

Jei nesusitarta kitaip, arbitrai ir arbitražo įstaiga gali prašyti šalių iš anksto sumokėti pinigų sumą, kuri, jų nuomone, yra būtina arbitrų mokesčiams ir išlaidoms bei tokiems mokesčiams ir išlaidoms, kurios gali atsirasti procedūros metu, padengti. Jei šalys tokių išankstinių mokėjimų neatlieka, arbitrai gali sustabdyti arba užbaigti arbitražo procedūras. Jei viena iš šalių neatliko mokėjimo per nustatytą terminą, arbitrai, prieš paskelbdami apie procedūros nutraukimą arba sustabdymą, gali pranešti apie tai kitoms šalims, kad jos, jei pageidautų, galėtų sumokėti tos šalies vardu per tam tikslui nustatytą terminą.

Šios rūšies arbitražui nemokama teisinė pagalba neskiriama.

Arbitro priimtas sprendimas dėl ginčo vadinamas arbitražo sprendimu (isp. laudo). Visi arbitražo sprendimai turi būti išdėstyti raštu ir pasirašyti arbitrų, kurie gali pareikšti atskirąją nuomonę. Jei yra daugiau nei vienas arbitras, pakanka arbitražinės kolegijos narių daugumos parašų arba paprasčiausiai pirmininko parašo. Suprantama, kad arbitražo sprendimas yra patvirtinamas, kai yra patvirtinamas jo turinys ir parašai bei šis dokumentas yra vėliau prieinamas patikrinti elektroninėje, optinėje ar kitos rūšies terpėje. Arbitras, remdamasis įstatymu arba teisingumu, turi paaiškinti savo sprendimo priežastis. Priklausomai nuo susitarimo tarp šalių, arbitrai gali sprendime nurodyti arbitražo išlaidas, į kurias įtraukiami arbitrų mokesčiai ir išlaidos ir, jei tinkama, advokato ir šalių atstovų mokesčiai bei išlaidos, įteikimo, kurį atliko arbitražo įstaiga, išlaidos ir kitos išlaidos, kylančios iš arbitražo procedūros.

viršųviršų

Jei arbitražo sprendimo savo noru nesilaikoma, galima iškelti bylą dėl sprendimo vykdymo per teismus, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso nuostatomis (žr. skirsnį apie teismo sprendimų vykdymą).

Nesutariant dėl arbitražo sprendimo privalomojo pobūdžio, šalys arbitražo susitarimu įpareigojamos laikytis sprendimo nuostatų, ir teismams yra draudžiama nagrinėti arbitražo teismui pateiktus ginčus, jei viena iš susijusių šalių bandytų teisinio proceso metu pasiremti arbitražo sprendimu.

Arbitražo susitarime nenumatyta jokių nuostatų, kurios prieš arbitražo procedūrą arba jos metu užkirstų kelią kuriai nors iš šalių prašyti teismo pritaikyti saugos priemones, ar sutrukdytų teismui priimti sprendimą taikyti tokias priemones (žr. skirsnį apie laikinąsias ir saugos priemones).

Arbitražo sprendimas gali būti panaikintas, jei viena iš šalių pateikia tam tikrą pareiškimą, pareiškia ir įrodo, kad:

  • susitarimas dėl arbitražo neegzistuoja arba yra negaliojantis;
  • ši šalis nebuvo tinkamai informuota apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo procedūrų taikymą arba negalėjo įrodyti savo teisių dėl kokios nors kitos priežasties;
  • arbitrai priėmė sprendimą kitais klausimais, kurie nebuvo jiems pateikti sprendimui priimti;
  • arbitrai buvo paskirti ar arbitražo procedūra buvo atlikta nesilaikant susitarimo tarp šalių, nebent šis susitarimas prieštaravo privalomajai Įstatymo nuostatai arba, nesant tokiam susitarimui, paskyrimas ar procedūra neatitiko Įstatymo;
  • arbitrai priėmė sprendimą dėl klausimų, kurie negali būti nagrinėjami arbitražo tvarka;
  • arbitražo sprendimas prieštarauja viešajai politikai.

Byla dėl sprendimo panaikinimo turi būti pareikšta provincijos teisme; jo sprendimai negali būtų skundžiami.

Šeimyniniai ginčai

Gyvenimo skyrium ir ištuokos procedūrų atvejais teismai skatina spręsti ginčą ir siekti bendro susitarimo tarp šalių, jeigu byloje, kuri buvo iškelta dėl konfrontacijos tarp šalių, gali būti pasiektas draugiškas susitarimas. Teismai patvirtina susitarimą, kuriame turi būti aptarti klausimai, susiję su vaikų priežiūra ir globa, susitarimais dėl lankymo, dalies išlaidų, kylančių dėl santuokos, apmokėjimu ir, jei tinkama, nuolatinės gyvenamosios vietos, kuri yra šeimos namai, išlaikymu ir naudojimu, tik tuo atveju, kai manoma, jog jis nekenkia nepilnamečių ar bet kurio iš sutuoktinių interesams. Prokuratūra įsikiša, kai su byla yra susiję nepilnamečiai, ir teismai gali siūlyti bet kokius, jų nuomone, rekomenduotinus pakeitimus.

Žr. skyrius „Santuokos nutraukimas – Ispanija“, „Tėvų atsakomybė – Ispanija“ ir „Ieškiniai dėl išlaikymo – Ispanija“.

Kai kuriose autonominėse bendruomenėse, pavyzdžiui, Katalonijoje, Valensijoje ir Baskų šalyje, šeimos tarpininkavimui yra taikomos konkrečios taisyklės.

Ginčai tarp darbuotojų ir darbdavių

Informacija rengiama.

Ginčai tarp žemės savininkų ir nuomininkų

2003 m. lapkričio 26 d. Įstatymu Nr. 49/2003 dėl nuomos žemės ūkio valdoms panaikintas žemės ūkio valdų arbitražo valdybų privalomas įsikišimas į tam tikrus ginčus, pavyzdžiui, susijusius su galimybėmis naudotis nuomininko turtu. Šalys dabar gali nevaržomos perduoti bylas arbitražui vadovaudamosios šiuos klausimus reglamentuojančių galiojančių įstatymų nuostatomis.

Naudingos nuorodos

  • Vartotojų reikalų arbitražo sistema español
  • Vartotojams skirtas Europos skundų blankas English PDF File (PDF File 82,9 KB)
  • Neteisminio ginčų finansinių paslaugų sektoriuje sprendimo tinklas: „FIN-NET“ Deutsch - English - français

« Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai - Bendro pobūdžio informacija | Ispanija - Bendro pobūdžio informacija »

viršųviršų

Naujausia redakcija: 08-06-2006

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė