Europos Komisija > ETIT > Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai > Italija

Naujausia redakcija: 12-02-2008
Spausdintinis variantas Įrašyti tinklalapį į adresyną

Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai - Italija

EJN logo

Šis puslapis nebeatnaujinamas. Šiuo metu rengiamas atnaujintas turinys, kuris bus pateiktas Europos e. teisingumo portale.


Alternatyvių ginčų sprendimo formų apžvalgą galite rasti interneto tinklalapyje AGS - Bendra informacija.

Italijoje yra įvairių rūšių AGS:

Italijos teisės aktuose nustatytos įvairios AGS rūšys. Apibendrintai jas galima apibūdinti taip:

  1. taikūs susitarimai, nustatyti 1965 m. Civiliniame kodekse;
  2. tarpininkavimas: šalys kreipiasi į nepriklausomą trečiąją šalį, prašydamos išspręsti jų ginčą ir sudaryti susitarimą;
  3. teisminis arba neteisminis taikinimas (nustatyti Civilinio proceso kodekso 183, 320 ir 322 straipsniuose);
  4. arbitražas kaip teismo sprendimui alternatyvi ginčo sprendimo priemonė, nustatyta Civilinio proceso kodekso 806 straipsnyje.

Taikinimo ne ginčo tvarka formos paprastai savanoriškai taikomos, kai šio proceso valstybė nereglamentuoja. Pavyzdžiui, Italijos telekomo taikinimo ir arbitražo tarybos, banko ombudsmenas.

Kitos taikinimo ne ginčo tvarka formos, nustatytos konkrečiuose įstatymuose, yra šios:

  • 1990 m. gegužės 11 d. įstatymas Nr. 108, nustatantis neteisminę taikinimo tvarką, susijusią su darbo teisės klausimais (kolektyviniais ir administraciniais); kol ši taikinimo tvarka netaikoma, teismo procesas dėl atleidimo iš darbo nepradedamas;
  • 1993 m. gruodžio 29 d. įstatymas Nr. 580 dėl arbitražo ir taikinimo tarybų sudarymo prie Prekybos rūmų;
  • 1998 m. birželio 18 d. įstatymas Nr. 192 dėl taikinimo ir arbitražo pramoniniuose subtiekimo ginčuose;
  • 1963 m. kovo 2 d. įstatymas Nr. 320, nustatantis privalomąją taikinimo procedūrą prieš pradedant teisminį procesą dėl žemės ūkio ginčų.

Teisminio taikinimo formos yra šios:

  • Italijos civilinio proceso kodekso 185 straipsnyje nustatyta galimybė pasinaudoti taikinimu, kuris gali būti atnaujinamas teismo bylos metu (teisėjas gali mėginti šalis sutaikyti joms atvykus į pirmąjį teismo posėdį, „kai dėl bylos pobūdžio galima tai daryti“, Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis). Siekdamas sutaikyti šalis teisėjas negali daryti joms spaudimo, taip pat jis negali byloje veikti savo vardu, o paprasčiausiai turi ištirti ir paaiškinti galimybę pasiekti susitarimą, neatlikdamas aktyvaus vaidmens (siekiant užtikrinti jo, kaip nešališkos trečiosios šalies, padėtį). Jeigu šalys sudaro susitarimą, jos taikinimo pranešimą pasirašo teisėjo akivaizdoje. Šis pranešimas yra vykdomasis dokumentas; tuomet byla išbraukiama iš teismo bylų sąrašo.
  • Civilinio proceso kodekso 420 straipsnyje nustatyta, kad darbo teismo teisėjas visada gali mėginti sutaikyti šalis bylos nagrinėjimo metu, nepaisant to, ar ginčijama teisė yra perleidžiama, ar ne.
  • Civilinio proceso kodekso 447a straipsnyje įtvirtinta nuostata, susijusi su mėginimu sutaikyti sprendžiant nuomos ginčus.
  • 1963 m. įstatyme Nr. 320 įtvirtinta nuostata, susijusi su mėginimu sutaikyti sprendžiant žemės ūkio ginčus.
  • Civilinio proceso kodekso 707 ir 708 straipsniuose nustatyta, kad nagrinėdamas gyvenimo skyrium (separacijos) nustatymo bylas teismo pirmininkas turi mėginti sutaikyti šalis.
  • 1927 m. įstatyme Nr. 1766 įtvirtinta nuostata, susijusi su mėginimu sutaikyti nagrinėjant bylas, kuriose taikoma paprotinė teisė.
  • 1933 m. įstatyme Nr. 17775 įtvirtinta nuostata, susijusi su mėginimu sutaikyti nagrinėjant bylas dėl viešųjų vandenų.

Pirmiau apibūdintos taikinimo formos taikomos sprendžiant ginčus visose nurodytose situacijose.

Taikant taikinimo ne ginčo tvarka formas advokato paslaugos nėra privalomos, išlaidos yra nedidelės ir šiuo atveju teisinė pagalba neteikiama, o bet koks susitarimas gali būti vykdomas nedelsiant.

Tačiau taikant taikinimo ginčo tvarka formas advokatas turi dalyvauti, ir, jeigu šalis gauna teisinę pagalbą nagrinėjant bylą teisme, ji taip pat suteikiama taikinimo procese.

Taikinimo įstaigos paprastai taip pat gali būti įpareigotos prižiūrėti, kaip laikomasi slaptumo principo, kurio pagal Italijos privatumo apsaugos įstatymą privaloma laikytis.

Sutartyje šalys gali numatyti nuostatą, pagal kurią prieš kreipdamosi į teismą jos taiko taikinimo procedūras.

Tačiau tokiomis nuostatomis negalima panaikinti galimybės kreiptis į bendrosios kompetencijos teismus.

Šalys privalo laikytis sutarties, kurią sudarydamos tarpusavio ginčą jos išsprendžia taikydamos taikinimo procedūrą. Jeigu sutarties savanoriškai nesilaikoma, galima priversti jos laikytis.

« Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai - Bendro pobūdžio informacija | Italija - Bendro pobūdžio informacija »

viršųviršų

Naujausia redakcija: 12-02-2008

 
  • Bendrijos teisė
  • Tarptautinė teisė

  • Belgija
  • Bulgarija
  • Čekija
  • Danija
  • Vokietija
  • Estija
  • Airija
  • Graikija
  • Ispanija
  • Prancūzija
  • Italija
  • Kipras
  • Latvija
  • Lietuva
  • Liuksemburgas
  • Vengrija
  • Malta
  • Nyderlandai
  • Austrija
  • Lenkija
  • Portugalija
  • Rumunija
  • Slovėnija
  • Slovakija
  • Suomija
  • Švedija
  • Jungtinė Karalystė