Infliacijos suvaldymas

Kaip valdoma infliacija?
  • Siekiant pažaboti infliacijos augimą ir svyravimą, ją būtina kontroliuoti.
  • Infliacijos lygį galima įtakoti pinigų ir fiskaline politika.
  • Pinigų politika siekiama reguliuoti ekonomikoje esančių pinigų kiekį. Tai atlieka centriniai bankai.
  • Fiskaline politika apibrėžiamas pinigų kiekis, kurį valdžia nusprendžia surinkti ir išleisti (biudžetas).

Didelė, svyruojanti infliacija sumenkina žmonių gaunamų pajamų vertę ir gali trukdyti tvariam ekonominiam augimui ir darbo vietų kūrimui (Infliacijos pasekmės). Visiems naudinga žema, stabili infliacija. Todėl infliaciją būtina kontroliuoti. Kaip tai daroma?

Du pagrindiniai būdai kontroliuoti infliaciją yra pinigų politika ir fiskalinė politika.

Tiek pinigų, tiek fiskaline politika siekiama įtakoti ekonomikoje esančių pinigų kiekį. Ekonomikoje atsiradus daugiau pinigų, žmonės linksta daugiau ir išleisti, taip didindami prekių ir paslaugų paklausą. Jei jos netenkina pasiūla, didesnė paklausa dažniausiai didina ir infliaciją (Kas yra infliacija?). Pinigų kiekio sumažinimas sukelia priešingą poveikį.

Pinigų politika – centrinių bankų užduotis

Pinigų politika siekiama reguliuoti ekonomikoje esančių pinigų kiekį. Pinigų kiekis turi proporcingai atitikti ekonomikos poreikius, siekiant užtikrinti tvarų užimtumo ir augimo lygį, esant žemai infliacijai.

Pinigų politiką įgyvendina centriniai bankai, kaip kad Europos centrinis bankas (ECB). Jie tai atlieka, pavyzdžiui, didindami arba mažindami pagrindines palūkanų normas.

Kodėl tokios svarbios pagrindinės palūkanų normos?

Apskritai pagrindinės palūkanų normos – tai kaina, už kurią centriniai bankai skolina pinigus komerciniams bankams. Jie nusprendžia, kokią sumą pinigų komerciniai bankai skolinasi iš centrinių bankų, ir savo ruožtu tokias paskolų palūkanų normas taiko asmenims ir įmonėms. Taip centriniai bankai kontroliuoja pinigų pasiūlą arba „likvidumą“ ekonomikoje.

Bankams pakėlus savo palūkanų normas:

  • Paskolos pabrangsta;
  • Žmonės skolinasi mažiau, norėdami pirkti, pavyzdžiui, namus ar naujus automobilius;
  • Žmonės linksta taupyti, o ne išleisti pinigus;
  • Apyvartoje sumažėja pinigų ir paklausa krenta;
  • Paklausos sumažėjimas paprastai lemia kainų mažėjimą, dėl kurio taip pat mažėja ir infliacijos lygis.

Kita vertus, bankams sumažinus savo palūkanų normas, skolinimasis atpinga, į ekonomiką patenka daugiau pinigų, paklausa auga, o infliacija kyla.

Kai infliacija nedidelė ir stabili, palūkanų normas taip pat galima išlaikyti žemas.

Pinigų politika Europos Sąjungoje

Europos Sąjungoje už pinigų politiką atsako visų 27 ES valstybių narių centriniai bankai ir Europos centrinis bankas (ECB). Centriniai bankai ir ECB sudaro Europos centrinių bankų sistemą (ESCB). Šioje sistemoje euro zonos šalių narių nacionaliniai bankai ir ECB sudaro Eurosistemą.

ECB ir Eurosistemos centriniai bankai valdo euro zonos pinigų politiką. Pagrindinis jų siekis yra „išlaikyti kainų stabilumą“, t. y. mažesnę nei 2 %, bet artimą šiam lygiui infliaciją. Po euro įvedimo Eurosistemai dažniausiai pavykdavo pasiekti šį tikslą, ypač lyginant su ankstesniais dešimtmečiais.

Diagrama: Europos centrinio banko paskolintų pinigų palūkanų normos

Kodėl svarbus kainų stabilumas?

Kai infliacija nuspėjama, žmonės gali priimti informuotus sprendimus dėl būsimų savo pirkinių ir investicijų. Kainų stabilumo palaikymui nėra naudingi ilgi infliacijos arba defliacijos laikotarpiai. Defliacija yra užsitęsęs ir vis stiprėjantis įvairių kainų kritimas. Kaip pavyzdį galima būtų paminėti XX a. 4-ojo dešimtmečio Didžiosios depresijos žalingą defliaciją, kai ribojanti pinigų politika lėmė staigų, didelį išlaidų sumažėjimą, dėl kurio krito kainos ir ekonomika nusmuko.

Kodėl siekiama mažesnės, bet artimos 2 % infliacijos?

Mažesnė, bet artima 2 % infliacija yra pakankamai nedidelė ir netrukdo ekonomikai visiškai panaudoti kainų stabilumo teikiamų privalumų. Šiuos siekiu įtvirtinama „tinkama marža, leidžianti išvengti defliacijos rizikos“.

Infliacija ir fiskalinė politika: valdžios vaidmuo

Fiskaline politika apibrėžiamas pinigų kiekis, kurį valdžia nusprendžia surinkti ir išleisti (biudžetas). Paprastai valdžios įplaukas sudaro mokesčiai ir rinkliavos, taikomos prekėms, paslaugoms, įmonių ir gyventojų pajamoms. Kita vertus, ji išleidžia pinigus, pavyzdžiui, socialinei apsaugai ir infrastruktūros projektams.

Mokesčių dydžiai ir valdžios išleidžiami surinkti bei pasiskolinti pinigai atlieka svarbų vaidmenį daugumoje ekonomikų. Valdžios įplaukos mažina žmonėms liekančių pinigų, skiriamų išlaidoms, kiekį. Kita vertus, savo išlaidomis, kurias sudaro investicijos į infrastruktūrą arba paslaugas, valdžia papildo ekonomiką pinigais, o tai kelia paklausą.

Taigi fiskalinė politika gali koreguoti infliacijos veiksnius – pasiūlą ir paklausą – ir taip didinti arba mažinti infliaciją.

Fiskalinės politikos koordinavimas: Stabilumo ir augimo paktas bei Europos Komisijos vaidmuo

Europos Sąjungoje už fiskalinę politiką atsako valstybės narės, įskaitant euro zonos šalis nares. Tačiau 27 valstybės narės susitarė koordinuoti savo fiskalinę politiką, vadovaudamosi gairėmis, išdėstytomis Stabilumo ir augimo pakte (SAP) bei Sutartyje, ribojančiuose vyriausybės išlaidas ir skolą. Svarbiausi jos elementai yra reikalavimai išlaikyti valstybės biudžeto deficitą žemiau 3 % bendrojo vidaus produkto (BVP) ir žemesnę nei 60 % BVP valstybės skolą.

SAP siekis – užtikrinti patikimą ir tvarų finansų valdymą. Kartu su bendra valiuta ir euro zonos bendra pinigų politika SAP sudaro neatsiejamą Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) dalį. Europos Komisija pareiga – bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis, stebėti SAP taisyklių laikymąsi.

Diagrama: Valstybės biudžeto deficitas euro zonoje (1992–2008), išreikštas BVP procentais

Europos Komisija - Ekonomikos ir finansų reikalai: Stabilumo ir augimo paktas

Į viršų